Margo skaitiniai

  Stasė, 73 metai, Trečiojo amžiaus universiteto studentė. Studijuoja buhalteriją. Mama, močiutė, našlė. Didžiąją gyvenimo dalį dirbo baldų parduotuvėje pardavėja. Su Stase susitikome ne vienoje iš jaukių senjorų pamėgtų kepyklėlių, kur galima gauti kavos ir bandelę su nuolaida, bet Caffeine - kavinėje knibždančioje gimnazistų ir studentų. Atpažinau ją iš tolo: trumpa žilų plaukų šukuosena, trykštanti energija eisena, džinsai, megztukas su Žalgirio komandos atributika. Be vargo prasibrovus pro kofeino ištroškusių studentų minią, sveikindamasi ištiesė man ranką ir išpyškino: „Stasė, 73, Kaunas , mokausi buhalterijos.“ Gerokai pasistumdžiusios eilėje nusiperkame kavos ir įsitaisome čia pat ant palangės pagalvėlių. -Žiūrėk, ši gatvė tarsi Nemunas pavasarį per ledonešį. Visi tik skuba, veržiasi, o tikslas galutinis visų tas pats – anapilis, ne kitaip. – pasako ir uždainuoja negarsiai, bet pakankamai, kad išgirstų ir nusišypsotų prie gretimų staliukų sėdintys. – Nemune ledai išplauks,

  Sigutė, 51 metų amžiaus, vieno iš Lietuvos pašto skyrių darbuotoja. Ištekėjusi, turi dvi suaugusias dukras. Didžiausia svajonė – pamatyti Milano katedrą. Su Sigute susitikome jos greitos pietų pertraukos metu. Turėjome pokalbiui vos trisdešimt minučių. Stebėjausi, kad per tokį trumpą laiką įmanoma iškloti kone visą savo gyvenimą. Moteriškutė tokia nedidukė, apvalaina, dūminio makiažo paakiais, mažomis akutėmis. Pelėda , pamaniau, štai, ką ji man primena. Pasakojo viską paskubomis, rydama žodžius kartu su kepsniu iš maisto dėžutės. Tarsi bijotų, kad kažkas ims ir pertrauks, sustabdys ir ji nespės pasakyti to, kas svarbu. Prašau Sigutės papasakoti apie įprastą savo dieną. -Keliuosi ketvirtą ryto, kartu su vyru. Ruošiu jam pusrytį, kažką kepu ar išverdu. Juk svarbu iš ryto suvalgyti karšto maisto. Vyras mano dirba kaip arklys , kelininkas jis. Ne kokia aukso gysla tas darbas, bet juk gerai, kad gali dirbti. Šiandien kepiau iš ryto karbonadų. Štai, imkit, valgykit, ponia. Užteks ab

  Esu Lėja. Man dešimt metų. Mokykloje man visai gerai, manau, kad esu gana populiari. Esu protingesnė už kitas klasės mergaites. Lankau baletą, esu laimėjusi antrą vietą Tarptautiniame Baltijos šalių baleto konkurse. Dar man patinka piešti. Baleto mergaičių grupė yra žmonės, su kuriais bendrauju mažiausiai. Susitikome dėl interviu Lėjos namuose. Mažoji šeimininkė elgiasi kaip didelė, maloniai aprodo savo erdvų kambarį. Balti baldai, rožinis minkštas kilimas, spalvotos pagalvėlės ant lovos. Minkšti žaislai – meškiukas ir triušiukas turi vardus: meškiukas vardu Barmalėjus, kažkada buvęs rudas, dabar tik vos karamelinės spalvos, o triušiukas - vardu Triušis. Jaukioje svetainėje, prie arbatos puodelio, susėdame pokalbiui. Lėja sėdi grakščiai susirangiusi fotelyje palenkusi po savimi liesas kojas svajingai žvelgdama pro langą, Plaukai susukti į dailų kuodelį, atrodo, kad kiekvienas plaukas nuolankiai paklūsta mažosios ledi tvarkai. Rankos ramiai   sudėtos ant kelių. Žvilgsnis tiesu

  Runcės ir Dievo reikalai -Runce, ei, Runce! – jau gerokai susierzinęs Dievas pašaukė katę. -Irrrr ko gi norrri gerrrbiamasis? – žybteli žalia akimi katė patogiau susisukdama į kamuoliuką miegui. -Žadink Petronėlę – įsakmiu balsu Dievas mesteli katei. - Pirmiausiai turi save identifikuoti , kas toks būsi. – atsainiai murkteli katė ant Petronėlės kelių. -Aš – Dievas, sakau tau, kate Runce, pažadinti boblulę. -Ir kam taip šaukti? Kam čia tas nervų orkestras ? Sakau tau, net dramblys jos dabar neprižadintų. – žybteli jau abiem žaliosiomis katė. – Atstok, Dieve, mes ilsimės. -Baik čia mane klerkinti . Jūs – katės , nuolat kėsinatės į mano – Dievo vietą, žmogaus gyvenime. Manai, Runce, kad esi centras aplink, kurią sukasi visa orbita ? – Dievui jau pradėjo sekti dieviška kantrybė. – Nuo tos dienos, kai tave sustirusią ir purviną atvedžiau į Petronėlės namus, ji nei karto nėra užbaigusi savo maldų neužmigdama. Ir viskas dėl tavęs, dėl tavo murkimo garsiau už dyzelinį „Golfuk

  Viena diena, kai esi trenktas “Tikriausiai , kai Dievas kūrė pasaulį, šitas stalas jau buvo. Šis senas, tvirtas, liūto kojomis, stalas.“ – taip sau mintijau lengvai įvairuodamas Maserati tetulės į kiemą. Dievinu šį automobilį, tai mano naujoji ir kol kas tikroji meilė . Naujo automobilio salono kvapas mane veikė kaip afrodiziakas , - jaučiausi vienintelis ir nenugalimas, toks nenusakomai patrauklus. Tik kai išlipau iš automobilio jau nesijaučiau toks galingas. Pažvelgiau į dangų. Debesys palengva traukėsi į tamsią mėlynę. Gali būti perkūnija, tačiau tai mažiausias mano rūpestis dabar. Atvažiavau atsiimti savo palikimo – senojo stalo. Po tetulės mirties jis atiteko man. Ta boba buvo tikra ragana , taip ją pamenu iš vaikystės. Apsižvalgau aplink, viskas likę taip pat tvarkinga, žalia, išpuoselėta. Beje, tik sodo vartai perdažyti, o tai jau didelės permainos. Atsidaro namo durys. Išeina tetulės podukra , sveikinasi. Mudu panašaus amžiaus. Dar vaikystėje ji man keldavo gailestį i

Iš psichologo užrašų   Klientas X man jau seniai yra kaip dagys po uodega. Per kiekvieną konsultaciją jis sugeba mane išvesti iš pusiausvyros taip, kad dingsta kelioms dienoms motyvacija ir meilė psichologo darbui. Tik geras šokoladas mane užpildo energija, tad taip ir laikausi, kad nepratrūkčiau. Dar kitaip, klientą X, vadinu „keliautoju laiku“. Jau daug kur, o gal teisingiau reikėtų sakyti „kada“, jis yra buvęs. Buvo susidėjęs su barakuda iš 1768 m., kuri neva, iš jo visas santaupas „iščiulpusi“ ar dar nežinia ką. Tiesiogine ar perkeltine prasme gal jau nėra tiek svarbu. Tad ir šiandien, X įsiprašė konsultacijai. Tebūnie, geriau dabar, kad tik kuo greičiau juo atsikratyčiau. Įtariu, kad vėl bus „grįžęs“ iš kurios nors „laiko kelionės“. Tad sėdžiu kabinete ir laukiu jo apžiūrinėdamas abstrakciją kabančią ant sienos. Jau gal tūkstantąjį kartą bandau suprasti, ką galėtų reikšti žvakė ir obelis tame paveiksle. Nesuprantu ir tiek, o dar kiek kainavo šis autorinis darbas. Negi ti

  MEILĖS SAITAI   Štai – Dievo vaikai: drakonas, karvė ir beždžionė . Ir kas gi apsakys, koks nenutrūkstamas ryšys juos sieja? Nieks neatspės tikrai, nes tai tikra klejonė Taigi klausyk, supraski kiek gali, nes ši istorija keista - aistringas meilės trikampis, drama. Aguonų laukas plieskė purpuru ryškiai, o jojo vidury štai karvė ganėsi tingiai. Graži ji buvo – karvė ši. Didinga, žalmargė grakšti, valdovė šito lauko ji. Patiko žalmargei žolė kvapni, kurią rupšnojo tingiai ji ir mąsliai atrajojo. Tad buvo ji tikrai žavi. Drakonas – vyras rimtas buvo jis. Įmitęs solidžiai, skaičiuot ir programas jis kurt gyvenimo mokėjo. Tad tikras programišius , šelmis tas drakonas. Ir kūrė, rezgė jis naktim vis nepamesdamas minties, kad karvei tvartą pastatys. Galės ji ten kramsnot sau, ryti, atrajoti ir šiaip žaviai mauroti. Ir matė tvarte karviškas akis ilgom blakstienom klapsint mėnesienoj. ...tad dar uoliau drakonas programuoti pradėjo, kaip šiūptelėti kas rytą tvartan

  Londonas - 83 lt 27 cnt Lietuva. Vienas iš daugybės gražių provincijos miestelių. Laidotuvių namai „Kai nutrūksta styga“. Laidotuvių namai įrengti buvusioje miestelio pagrindinėje krautuvėje. Nejauku viduje, nors ir dažyta kelis kartus, bet pro pigius dažus vis tiek prasimuša sovietmečio paliktas mūro šaltis. Niekam taip gerai netinka šis pastatas, kaip tik nabašninkams pašarvoti. Šalta visomis prasmėmis ir visais metų laikais. Atmena gerai dar miestelio žmonės, kai krautuvė buvo krautuvė pramišusi įvairiais, atrodytų nesuderinamais kvapais, tačiau tuomet niekas nekėlė sau klausimo dėl higienos ar „prekybos centro“ imidžo. Čia pat galėjai nusipirkti ir šviežios duonos kepalą, ir kilogramą vinių ar alaus, kvepiančio muilo „Balet“. Koks nors traktoristas mielai išgerdavo nusipirktą alų čia pat – „prie baro“, tai yra prie prekystalio ir atiduodavo tuščią butelį pardavėjai. Tokiai baltai, perkarusiai, žiemą vasarą dėvinčiai avikailio liemenę, anemišku veidu ir blausiu žvilgsniu. Tik ir

 

  Mokyklos laikų prisiminimai. Kas tai?  Dažniausiai pagalvojame apie tai, ką mes patys prisimename iš mokyklos laikų, tačiau gali būti, jog kažkas mus prisimena kontekste, apie kurį net nepagalvojome, kuris jau seniai išdilęs iš atminties. Ar kada susimąstėte, ką apie jus prisimena darželio auklėtojos, klasės auklėtojos, mokytojai? Ne? Ką gi, tuomet pasklaidykime klasės auklėtojos - mokyt. Aldonos R....ytės segtuvą.  P.S. Tekste vartojami raktiniai žodžiai, kuriuos privalu buvo įterpti (Rašytojų akademijos namų darbai - kūrybinė užduotis). Klasės auklėtojos segtuvas LAIDA NR. 15 Mokyt. Aldona R....ytė   PASIAIŠKINIMAS Dirėktoriui Kristalai kur dingo nžn. Jau sakiau pavaduotojai. Nes aš buvau tolete per penktą pamoką kadangi valgyklos maistas man netinka. Mama sako kad tik šuo gali jį ėsti, bet aš vis tiek valgiau ir pasidarė bloga. Kristalų neėmiau nk neėmiau nes buvau tolete. Osva E....us 4A   SKUNDAS Gerb. auklėtojai Simona iš 3B sakė, kad vienaragiai ir flam

 

 

 Ką galvojo kūrėjas prieš sukurdamas šedevrą? Ką jautė? Dėl ko abejojo? O gal kankinosi? Jeigu niekuomet apie tai nesusimąstei, tuomet pristatau nuostabų meno kūrinį, šedevrą, dailininko Caravaggio paveikslą - "Šventojo Mato pašaukimas" ir įsivaizduojamą jo sukūrimo istoriją. ROMA 1599 – ieji                 -Tu! Prabundu išpiltas prakaito, muša karštis. -Tu! Kažkieno pirštas rodo tiesiai į mane. Dar jaučiu jį. Negaliu įžiūrėti rodančiojo veido. Kas? Kas tai pasakė? Atsisėdu lovoje. Šlapi marškiniai prilipę prie kūno, burna išdžiūvusi. Rytas. Dar tik brėkšta. Atrodo, kad miegojau labai trumpai. Ar tai buvo sapnas? Vis dar tebegirdžiu balsą ir jaučiu pirštą rodantį į mane. Tiesiai į mane. Girdžiu ir tai, ko balsas nesako: „Renkuosi tave“. Aš? Ką turiu daryti? Bandau apgraibomis surasti tabako . Kaip tik dabar man jo reikia. Grabalioju aplinkui be jokios tvarkos, patalai sujaukti, pradvisę prakaitu. Vietoj tabakinės užčiuopiu kardą, visuomet jį nešiojuosi, bet dabar

„Jau antrokas, jau didelis“ – dažnai girdėdavo apie save Juozukas iš mamos, kai plepėdavo su draugėmis. Taip, jis antrokas ir daug žino apie vandens įtempį iš eksperimento, kurį darė mokykloje ir buvo geriausias klasėje. Juozukas žino ir apie tai, kodėl medžių lapai nusidažo raudona ir geltona spalva. Labiausiai berniukui patiko geltona, nes primindavo jam močiutės maišomą pyrago tešlą ir sekmadienio popiečių arbatą su pyragu, kai jie trise: jis, mama ir močiutė, sėdėdavo ir plepėdavo. Dabar Juozukas paknopstomis bėgo namo laiptais aukštyn, vedamas čaižaus telefono skambučio, sklindančio iš jų buto, kur gyveno su mama ir močiute. Juozukas šiurpdamas drebančiomis rankomis rakino buto duris, rakto niekaip negalėjo įtaikyti į spyną, raktas krito ant grindų, pagaliau... atrakino. Vaikas bėga kliūdamas už prieškambaryje paliktų batų ir kone griūdamas čiumpa telefono ragelį. -Alio – sušveplena Juozukas vaikišku balseliu šnopšdamas į telefono ragelį. –Alio –kartoja dar kartą. Tik tyla

                                                                                                                                                                                           Fiodorui Dostojevskiui    1881 m. sausio 26 d. Žinojau, kad jūsų sveikata šlubuoja, tačiau gavau žinią, kad nutiko tai, kas ir turėjo nutikti, mielas bičiuli. Jaudinuosi dėl jūsų. Paskutinį sykį, kada jus matė vasarojant prie ežero pasirodėte gana  liesas , iš to, ką man pasakojo mūsų bendri bičiuliai apie jūsų sveikatą, suprantu, kad šis mano laiškas jums yra paskutinis. Vargu ar vėl susitiksime, kai pavasario  žolė  sužaliuos. Žinau, kad atsisveikinu, o gal atvirkščiai – tik dabar iš tikrųjų susitinkame. Mano mielas sielos ir plunksnos, drauge. Nepaisant šios akimirkos liūdesio, džiaugiuosi mūsų draugyste. Lydėjote mane nuo pat vaikystės. Su jumis užaugau, jūs pažadinote ieškoti žmonėse daugiau, žvelgti į gelmę. Skaitydama jūsų knygas, Fiodorai, mokiausi būti žmogumi, mokiausi gyventi, trokšti, nepas

Sakau , kad neieškotumėte nuoseklumo Margo istorijose. Jos fragmentiškos, kaip ir mūsų gyvenimas. Vientiso siužeto nėra. Tai yra Rašytojų akademijos kūrybiniai namų darbai konkrečiomis temomis su raktiniais žodžiais, kuriuos privalu buvo panaudoti tekste. Pastarieji yra paryškinti. Todėl sakau, kad galimi yra minties šuoliai arba neįprasti žodžiai tekste. Rašydama pasakiau tai, ką ir norėjau pasakyti. Geras rašytojas, prastas rašytojas, vis tiek yra rašytojas. O kiekvienas kalbėtojas turi savo auditoriją, o kartais ji pati susiranda kalbėtoją. Galbūt jūs esate mano klausytojai. Smagaus skaitymo. P.S. Tik atsargiai, nes „Skaitymas padarė Don Kichotą riteriu, o tikėjimas perskaitytais dalykais – bepročiu.“ [1] [1] Džordžas Bernardas Šo ( Shaw ), 1856 – 1950, angl ų dramaturgas, Nobelio premijos laureatas ( 1925 ).

Ką reiškia žodis? Ogi viską – gyvenimą ir mirtį. Gera literatūra ir menas taip pat svarbu, kaip ir geras, sveikas maistas. Grožinis tekstas padeda skaitytojui tapti bet kuo. Neriboja nei laikas, nei erdvė. Svarbu yra tik skaityti, - „paragauti teksto“. Baltas, tuščias popieriaus lapas rašytojui gali sukelti baisias kančias prieš kurį jis jaučiasi bejėgis, tačiau skaitytojui juk tai nė motais. Kuo daugiau iškenčia rašytojas, tuo daugiau džiaugsmo patiria skaitytojas. Pradinuko tekstas apie rudenį ar paslaptingas pasakos tekstas, kiekvienas žodis pakviečiamas gyventi, vos tik skaitytojas paliečia jį žvilgsniu.