Brolio ir sesers istorija arba pakeliui į Londoną - išsiskyrimas ir susitikimas

 

Londonas - 83 lt 27 cnt

Lietuva. Vienas iš daugybės gražių provincijos miestelių. Laidotuvių namai „Kai nutrūksta styga“. Laidotuvių namai įrengti buvusioje miestelio pagrindinėje krautuvėje. Nejauku viduje, nors ir dažyta kelis kartus, bet pro pigius dažus vis tiek prasimuša sovietmečio paliktas mūro šaltis. Niekam taip gerai netinka šis pastatas, kaip tik nabašninkams pašarvoti. Šalta visomis prasmėmis ir visais metų laikais. Atmena gerai dar miestelio žmonės, kai krautuvė buvo krautuvė pramišusi įvairiais, atrodytų nesuderinamais kvapais, tačiau tuomet niekas nekėlė sau klausimo dėl higienos ar „prekybos centro“ imidžo. Čia pat galėjai nusipirkti ir šviežios duonos kepalą, ir kilogramą vinių ar alaus, kvepiančio muilo „Balet“. Koks nors traktoristas mielai išgerdavo nusipirktą alų čia pat – „prie baro“, tai yra prie prekystalio ir atiduodavo tuščią butelį pardavėjai. Tokiai baltai, perkarusiai, žiemą vasarą dėvinčiai avikailio liemenę, anemišku veidu ir blausiu žvilgsniu. Tik ir norėdavosi užspausti jai akis ir pašarvoti čia pat – krautuvėje. Su ta pačia avikailio liemene guldyti graban ir pasiųsti į avių rojų. Taigi pastato paskirtis buvo aiški jau prieš daugelį metų, o ir „nabašninkas“ čia jau dirbo tarsi pranašas visų ateisiančiųjų „klientų - nabašninkų“.

Taip jau yra, kad niekas taip gerai nesuartina žmonių, kaip laidotuvės. Paradoksas, tačiau išsiskyrimas su vienu asmeniu, suartina dešimtis ar visą giminę, ar šiaip, net nepažįstamuosius. Mirties slėpinys.

Sėdi jie abu – Brolis ir Sesuo. Ant kieto suolo. Kodėl suolai ir kėdės atrodo kietesni negu yra iš tikrųjų būtent prie velionio? Abiem nepatogu. Nepatogu sėdėti, jau maudžia nugarą, užtirpo sėdmenys. Nepatogu jausti vienas kitą taip arti po vienuolikos metų nesimatymo. Abu jie priversti prisiminti, kas juos išskyrė. Nepatogu....

O dar giminaičiai, kaimynai, pažįstamieji susėdę atokiau nuo karsto šnibždasi pusbalsiu: „O tai kaip mirė ji?“, „Rado......atšalusią“, „Vieną...?“, „Vakare.....kviesti......, o jau atvėsus, kap ladas“, „Kaži yra čia ko užkąsti?“....

Šnabždesiai... Sesuo sėdi išsitempusi, garsai ošia išorėje ar jos galvoje, ji jau nebeskiria. Tik išgirsta Brolio balsą tarsi iš toli, ne iš čia, o tarsi iš kito gyvenimo, to – geresniojo, kurį ji norėtų gyventi. Balsas / Brolis sako:

-Daug metų praėjo... – ir dar kažką vapalioja, kažkaip nerišliai, lyg pats nesuprastų ką kalba.

Sesuo taip ir sėdi sustingusi, bijo kvėpuoti, o jeigu įkvėps tų eglišakių ir chrizantemų kvapo, o jeigu ir ji pati atšals kaip velionė močiutė, kurią mylėjo, ir kuri mylėjo juos abu, juos visus čia esančius šitoje „krautuvėje“. Tuomet, susirinkusieji prie josios karsto galės sakyti : „Rado įkvėpusią.... atšalusią“. Sesuo tyli. Ne, ji sako:

-Taip, daug. – nutyla. Gal skaičiuoja kiek daug? Ne, ji nepastebėjusi, kad praėjo tiek metų ir tik dabar, kai Brolis prakalbo, ji pajunta tuos metus, tik ne vienuolika, bet 83, 27. Metų? Ne, tai ne metai, tai skaičius, lydėjęs ją visą laiką iki šios akimirkos. 83 litai 27 centai. Šitą sumą Sesuo varto savo galvoje, konvertuoja į dolerius, eurus, svarus. Dėlioja kablelį tai šen, tai ten: 83,27 lt, 8, 327 lt, 832,7 lt, 8327 lt. Suma be kablelio jai patinka labiausiai ir ne litų, bet eurų. Būtent tiek labai jai skauda. Vis dar skauda. Ji prisimena ir prisimena labai gerai, tą Šv. Kalėdų rytą, šventinius šeimos pusryčius. Tėčio pokštus, visų juoką, mamos rūpestį, tą džiaugsmą, kuris jungė juos visus slaptu auksiniu siūlu. Laimingas vienas – laimingi visi. Ach, jeigu ji būtų žinojusi, kad tai paskutinės džiaugsmo valandos, nes tai negrįš. Meilę ir džiaugsmą jų šeimoje, atrodo, galėjai raikyti ir dalinti kitiems, kuriems trūksta. Deja, ilgainiui šios džiaugsmo duonos ėmė trūkti ir jų šeimoje.

Po kalėdinių pusryčių Sesuo pasišokinėdama nuliuoksėjo į savo kambarį linksmai kliuksint jos pilvelyje dviems kakavos puodeliams ir šešiems mamos pyrago gabalėliais. O taip, pavalgyti, ji tikrai mėgo, gal todėl ir atrodė visa apvalaina, o gal buvo tiesiog tokio sudėjimo ir tiek. Įbėgusi į kambarį nuskubėjo prie savo slaptavietės spintoje, kur laikė dienoraštį, tuščią mamos mėgiamiausių kvepalų buteliuką „Ice woman“ ir 83,27 litus – jos bilietą į svajonių miestą, į ateitį. Slėptuvėje viską rado savo vietoje, išskyrus tai, kad rado ir daugiau, o gal mažiau. Pinigų nebuvo, bet buvo raštelis pakeverzotas ant popiergalio: „nepik gražynsiu brolis“.

Ant jos Londono ką tik nukrito bomba, sprogo, išsitaškė, subliuško lyg praėjusio gimtadienio balionas. Nebėra. Nebus pasivažinėjimo dviaukščiu autobusu, Big Beno nuotraukų. Nieko. Nieko nebebus. Bet kodėl? Kodėl Brolis paėmė jos taip sunkiai įgytas santaupas? Sesuo, ji, rinko butelius prie upės, braudavosi per brūzgynus iki kraujo susidraskydama, rausėsi po konteinerius, Prižiūrėdavo snarglėtus kaimynės vaikus, kurie ją vadindavo Bulve. Taip, labai jau brangūs buvo tie 83,27 lt.

O Brolelis.... turėjo bėdų mokykloje. Jie – Trys Paršai, iš Brolio klasės persekiojo jį. Sekiodavo jį kur tik eidavo. Sekdavo į tualetą, spoksodavo, kaip jis šlapinasi ir šaipydavosi: „Žiūrėkit, žiūrėkit, tuoj Špokas atsisegs savo špokinyčią ir parodys špoką!“ Špokas buvo jo pavardė.

Vengė jis vaikščioti į tualetą mokykloje, kartais iškentėdavo iki kol grįš namo, kartais išdrįsdavo prašytis į tualetą per pamoką. Kentėdavo pūslės skausmus kone kasdien, kol per kūno kultūros pamoką apsišlapino. Trys Paršai plyšo juoku grasindami, jog papasakos visai mokyklai, jeigu jis nesumokės jiems 30 lt. Už tylą. Neliko ką Broliui daryti, kur jis gaus tokią sumą, nebent važiuotų į Londoną užsidirbti. Londonas. Sesuo. Taupyklė. Išsigelbėjimas. Graužiamas sąžinės, kankinamas meilės Sesei ir troškimo nutraukti savo kankynę mokykloje, jis paėmė visą sumą buvusią taupyklėje. Atidavė tiems Trims Paršams su sąlyga, kad ne tik niekam nieko nepasakos, bet ir nustos jį sekioti ir paliks ramybėje. Paršai ir yra paršai. Gavę tokią sumą pasijuto tikrais milijonieriais. Tą pačią pertrauką nulėkė į kioską prie mokyklos ir prisipirko kramtomos gumos, čipsų, Kinder kiaušinių, guminukų, sausainių, čiulpinukų, saldainių kramtomų, čiulpiamų, laižomų, laimo skonio, braškų kvapo, Fantos... Pradinukai pavydžiai stebėjo šią, Trijų Paršų iš antros klasės, puotą. O šie viską rijo paskubomis dar prie kiosko, eidami į mokyklą, slapčiomis per matematikos pamoką, kol galiausiai apsitriedė nesulaukę pertraukos. Bėgo tiesa, į tualetą, stumdydamiesi, kriuksėdami ir nebespėjo, driokstelėjo į kelnes. Prasmirdo visas aukštas, visi sužinojo apie Tris Paršus ištikusią bėdelę ir kelias savaites pradinukai vengė pirkinių kioske prie mokyklos.

Nuo tos šūdinos dienos niekas Brolio nebepersekiojo, bet Sesuo virto tikra Bulve pavasarį – susitraukė, susisuko, suvyto. Nei žodelio Broleliui. Jis bandė ir šiaip ir taip kalbinti, aiškintis, tačiau... Atvažiavo močiutė ir išsivežė Seserį mokytis į miestą, gal jai pagerės, gal pas psichologą nuves. Atvažiuodavo ji per šventes su močiute, vėliau vis rečiau. Brolis galiausiai baigė mokyklą ir pats išvyko mokytis.

Ir štai dabar, jie sėdi čia, prie karsto, šaltoje „krautuvėje“, kur gali įsigyti ne kilogramą vinių, duonos kepalą, bet prasmes kiekvienam kitokias. Dabar Abu atšalę, nutolę, suaugę, kupini neišsakytų žodžių, bet su vaikišku skausmu širdyse. Broliui vis dar aštuoneri. Seseriai dešimt. 

Laikas kalbėtis, jau galima.