Ištrauka iš neparašytos knygos. Ar tai meilė?

 

Regis meilei būdinga kažkas slėpininga, kažkas, ko neįmanoma visai tikrai žinoti ir tegalima kažkaip varganai paaiškinti.[1]

Baba randa Aukso Grynuolį

Kaimo soduose kaip pasiutusios žydėjo vyšnios. Vėjui sūkuriuojant žiedlapiai būrėsi į baltus debesis. Oras kvepėjo žiedais ir lūkesčiais, žadindamas širdis mylėti, nes meilė, anksčiau ar vėliau, ištinka visus. Kaimelio bažnyčios varpai skambėjo ragindami prisiminti antgamtinę tikrovę ir daiktų laikinumą, tačiau Babai tai buvo nė motais. Užsigulusi dviratį ji mynė kaimo parduotuvės link. Buvo trečiadienis, o trečiadieniais Baba atmindavo dviračiu į kaimelį tvarkyti reikalų: nusipirkti duonos, sūrio, išsiųsti laiško ar įsigyti kelių dienų senumo laikraščio. Savo tvarkaraščio Baba griežtai laikėsi ir niekad nekeitė. Rutina buvo jos gyvenimo pamatas.

Tad ir šį kartą, į nieką nekreipdama dėmesio, judėjo tiesiai savo tikslo link. Kelyje pasipainiojusius žmones ar mieguistus kaimo katinus gąsdino dviračio skambučiu, jei nepadėdavo tai, riktelėdavo ant kurio nors. Nepastebėjo ji, kad sutikti žmonės judėjo priešinga negu ji kryptimi, pasukdami link kaimo bažnyčios.

Babai atvykus, krautuvę rado uždarytą, paštas taip pat neveikė. Tai išmušė ją iš vėžių, tad sutrikusi dairėsi aplink ieškodama ko nors, kas jai paaiškintų.

Pamačiusi kelis žmones pasukančius bažnyčios link, Baba nusekė iš paskos. Bažnyčios durys buvo atlapotos, o viduje pilna žmonių. Prie altoriaus stovėjo katafalkas apkrautas gėlėmis. Susirinkęs buvo kone visas kaimas. Skolinto gedulo veidais sėdėjo susispaudę velionio artimieji, draugai, pažįstami ir šiaip, laidotuvių mėgėjai. Kam labiau pasisekė sėdėjo susispaudę suoluose, o kas atėjo vėliau – stovėjo. Bažnyčioje girdėjosi tai verksmas, tai murmesys, kažkas gedėjo, o kažkas apkalbinėjo gedinčiuosius.

Baba alkūnėmis yrėsi į priekį, kažkas jai kumštelėjo atgal sakydamas: „Čia bažnyčia, ne turgus, žiūrėk kur eini.“ Bet Babai laidotuvės ir velionis rūpėjo kiek pernykštis sniegas. Šiandien yra trečiadienis ir ji atmynė tokį kelią apsipirkti bei išsiųsti laiško, tad būryje žmonių ieškojo krautuvės pardavėjos ir pašto darbuotojos. Pagaliau, tarp sėdinčiųjų pamačiusi taip ieškomas abi personas, aprimo ir savo gremėzdišką kūną tuojau pat įspraudė tarp sėdinčiųjų. Ir visai nepaisė, kad jos dėka buvo išstumta apsiverkusi moterėlė kitame suolo gale, ši dar bandė piktintis, jog ji yra artima giminė ir turi sėdėti ant šito suolo, bet Babai rūpėjo tik pardavėja ir paštininkė, nuo kurių pakaušių ji nenuleido akių.

Staiga, visa galybe užgrojo vargonai ir vargonininkas galingu balsu pradėjo skelbti paskutiniojo teismo dieną. „....bus viena diena rūstybės, verksmo ir dejooniųųų...“, pasirodė kunigas ir visi suskubo stotis. Baba iš netikėtumo pašoko nuo suolo ir ištįsusiu veidu atsisuko į vargonus, tarsi tuoj ir išvys savo akimis tą paskutiniojo teismo dieną. Išvydus vargonininką jai žandikaulis atvipo, to tai jau tikrai Baba nesitikėjo. Taip jau sukosi ji žiūrėti, kad net skarelė nusmuko, atidengdama retus jos plaukus ir dideles ausis. Vargonininkas akimirką net užsikirto sutrikdytas Babos įdėmaus žvilgsnio ir pražiotos burnos, tad bereikalingai pakartojo kelis kartus: „... verksmo ir dejooniųųų...“. Moterėlės ėmė dar garsiau raudoti, vaikai paleido snarglius, o Baba ir vargonininkas, gaudžiant apokaliptinei muzikai, negalėjo atplėšti akių vienas nuo kito.

Tai, ką Baba išvydo, net susapnavusi nebuvo. Vargonininko prakaulų veidą gaubė avies vilnos tankumo plaukai tarsi aureolė. Išvydus tokius plaukus Babai dygo rankos įsivelti į juos, troško tą vilną kedenti, šukuoti, verpti ir šilčiausias kojines nusimegzti.

Vargonininkas spoksojo iš savo aukštybės į Babos pusplikę galvą ir jos dideles ausis. Buvo pasiryžęs kiek nori maldų prikalbėti, kad tik kuo ilgiau galėtų taip į ją žiūrėti. Pagautas įkvėpimo, leido pirštams lakstyti vargonų klaviatūra kaip jiems patinka. Tad bemoliai virto diezais, kvintos kvartomis, o minorinės laidotuvių tonacijos dingo lyg nebuvusios. Tikriausiai nei kaimo, nei Bažnyčios istorijoje nebuvo skambėjusi tokia pakylėjanti laidotuvių muzika.

Kunigėlis, įkvėptas mažorinės tonacijos garsų, pasakė pora anekdotų vietoje gedulingo pamokslo ir visi susirinkusieji linksmai giedodami „Amžiną atilsį...“ visa procesija nulingavo į kapines. Dar pora linksmai pagiedoję ir palaidoję velionį, žmonės pradėjo skirstytis gedulingų pietų. Tuo tarpu Baba, pakylėtos laidotuvininkų minios pagauta buvo atsidūrusi prie kapo, ji dairėsi dviejų pakaušių – pardavėjos ir paštininkės, bet šios jau buvo kaži kur prašapusios, tad Baba sutrikusi tik sukosi ratu tai šen, tai ten puldama ir vis ką nemaloniai užkliudydama. Kol galiausiai įvairias trajektorijas išbandžiusi, kaip koks dangaus kūnas traukos dėsnio įveiktas, atsitrenkė į vargonininką. Iš arti žmogus jis buvo menkas, gerokai už ją žemesnis, galvos plaukai sudarė, ko gera, aštuoniasdešimt procentų jo kūno, tik smaila nosis kyšanti iš tos vilnonės aureolės išdavė, kad čia esama veido.

Sodriai kelis kart atsikrenkštęs vargonininkas kreipėsi į Babą:

-          Leiskit prisistatyti. Esmi Grynuolis.

Iš Babos pusės nei mū nei mė nepasigirdo, tik akis išpūtė ir toliau stebeilijosi į jį.

(Tai tik pradžia)

 

---

[1] Patrick Süskind (g. 1949 m.) - vokiečių rašytojas ir scenaristas, romano „Kvepalai - žudiko istorija“ autorius.