Margo skaitiniai

  Runcės ir Dievo reikalai -Runce, ei, Runce! – jau gerokai susierzinęs Dievas pašaukė katę. -Irrrr ko gi norrri gerrrbiamasis? – žybteli žalia akimi katė patogiau susisukdama į kamuoliuką miegui. -Žadink Petronėlę – įsakmiu balsu Dievas mesteli katei. - Pirmiausiai turi save identifikuoti , kas toks būsi. – atsainiai murkteli katė ant Petronėlės kelių. -Aš – Dievas, sakau tau, kate Runce, pažadinti boblulę. -Ir kam taip šaukti? Kam čia tas nervų orkestras ? Sakau tau, net dramblys jos dabar neprižadintų. – žybteli jau abiem žaliosiomis katė. – Atstok, Dieve, mes ilsimės. -Baik čia mane klerkinti . Jūs – katės , nuolat kėsinatės į mano – Dievo vietą, žmogaus gyvenime. Manai, Runce, kad esi centras aplink, kurią sukasi visa orbita ? – Dievui jau pradėjo sekti dieviška kantrybė. – Nuo tos dienos, kai tave sustirusią ir purviną atvedžiau į Petronėlės namus, ji nei karto nėra užbaigusi savo maldų neužmigdama. Ir viskas dėl tavęs, dėl tavo murkimo garsiau už dyzelinį „Golfuk

  Viena diena, kai esi trenktas “Tikriausiai , kai Dievas kūrė pasaulį, šitas stalas jau buvo. Šis senas, tvirtas, liūto kojomis, stalas.“ – taip sau mintijau lengvai įvairuodamas Maserati tetulės į kiemą. Dievinu šį automobilį, tai mano naujoji ir kol kas tikroji meilė . Naujo automobilio salono kvapas mane veikė kaip afrodiziakas , - jaučiausi vienintelis ir nenugalimas, toks nenusakomai patrauklus. Tik kai išlipau iš automobilio jau nesijaučiau toks galingas. Pažvelgiau į dangų. Debesys palengva traukėsi į tamsią mėlynę. Gali būti perkūnija, tačiau tai mažiausias mano rūpestis dabar. Atvažiavau atsiimti savo palikimo – senojo stalo. Po tetulės mirties jis atiteko man. Ta boba buvo tikra ragana , taip ją pamenu iš vaikystės. Apsižvalgau aplink, viskas likę taip pat tvarkinga, žalia, išpuoselėta. Beje, tik sodo vartai perdažyti, o tai jau didelės permainos. Atsidaro namo durys. Išeina tetulės podukra , sveikinasi. Mudu panašaus amžiaus. Dar vaikystėje ji man keldavo gailestį i

Iš psichologo užrašų   Klientas X man jau seniai yra kaip dagys po uodega. Per kiekvieną konsultaciją jis sugeba mane išvesti iš pusiausvyros taip, kad dingsta kelioms dienoms motyvacija ir meilė psichologo darbui. Tik geras šokoladas mane užpildo energija, tad taip ir laikausi, kad nepratrūkčiau. Dar kitaip, klientą X, vadinu „keliautoju laiku“. Jau daug kur, o gal teisingiau reikėtų sakyti „kada“, jis yra buvęs. Buvo susidėjęs su barakuda iš 1768 m., kuri neva, iš jo visas santaupas „iščiulpusi“ ar dar nežinia ką. Tiesiogine ar perkeltine prasme gal jau nėra tiek svarbu. Tad ir šiandien, X įsiprašė konsultacijai. Tebūnie, geriau dabar, kad tik kuo greičiau juo atsikratyčiau. Įtariu, kad vėl bus „grįžęs“ iš kurios nors „laiko kelionės“. Tad sėdžiu kabinete ir laukiu jo apžiūrinėdamas abstrakciją kabančią ant sienos. Jau gal tūkstantąjį kartą bandau suprasti, ką galėtų reikšti žvakė ir obelis tame paveiksle. Nesuprantu ir tiek, o dar kiek kainavo šis autorinis darbas. Negi ti