Atleidimo galia

 

Runcės ir Dievo reikalai

-Runce, ei, Runce! – jau gerokai susierzinęs Dievas pašaukė katę.

-Irrrr ko gi norrri gerrrbiamasis? – žybteli žalia akimi katė patogiau susisukdama į kamuoliuką miegui.

-Žadink Petronėlę – įsakmiu balsu Dievas mesteli katei.

- Pirmiausiai turi save identifikuoti, kas toks būsi. – atsainiai murkteli katė ant Petronėlės kelių.

-Aš – Dievas, sakau tau, kate Runce, pažadinti boblulę.

-Ir kam taip šaukti? Kam čia tas nervų orkestras? Sakau tau, net dramblys jos dabar neprižadintų. – žybteli jau abiem žaliosiomis katė. – Atstok, Dieve, mes ilsimės.

-Baik čia mane klerkinti. Jūs – katės, nuolat kėsinatės į mano – Dievo vietą, žmogaus gyvenime. Manai, Runce, kad esi centras aplink, kurią sukasi visa orbita? – Dievui jau pradėjo sekti dieviška kantrybė. – Nuo tos dienos, kai tave sustirusią ir purviną atvedžiau į Petronėlės namus, ji nei karto nėra užbaigusi savo maldų neužmigdama. Ir viskas dėl tavęs, dėl tavo murkimo garsiau už dyzelinį „Golfuką“. Ir taip jau penkerius metus...

-Ach... štai kur bėdelė. Atsirado mat orakulas. Jeigu pats būtum nors kiek įdomesnis, tai nieks neužmigtų poteriaudamas. – Runcė lyžteli priekinę letenėlę, krimsteli kiek atsikišusį nagą ir teikiasi kalbėti toliau. – Petronėlės tikėjimas ir meilė tau, tikrai nenukentės nuo to, kad užmiega poteriaudama. Juk svarbiausia, kad ji melstis pradeda. Turėtum atsižvelgti į tai, kaip dažnai ji šaukiasi tavęs, kai pamato mane iš ryto su pele dantyse. „O, Dieve, ir vėl namo parnešei!!“ arba „O, Dieve, visi mano pomidorų sodinukai ant žemės!!“. Sakau, tau, Dieve, su Petronėlės tikėjimu viskas yra normaliai.

-Suvokimas tavo tikrai katiniškas. – burbteli Dievas matydamas, kad ginčas beprasmis. Jis nuolat pralaimi ginčus ne tik su katėmis, bet ir su moterimis, tačiau dėl suprantamų priežasčių niekam to nėra atskleidęs, o ir sau vengė tai pripažinti.

-Klausyk, Dieve, kad jau kalbamės... – grakščiai atsisėsdama ir reikšmingai pasibrukdama uodegą sako Runcė – nesipykim, kaip kokie meilužiai. Esu tau, žinok, be galo dėkinga, kad nesukūrei manęs kokiu nors drimbla šunimi. Mano kailis – glosnus, sąnariai lankstūs, galiu praslinkti tyliai kaip šešėlis, pasirodyti staiga ir išnykti kaip miražas. Tikrai tobulai mane sukūrei. Nėra ką pridurti.

- Aiii, tiek jau to, nesvarbu, murk kiek nori, pasirūpinsiu judviem abiem. – meilės ir švelnumo sūkurys suvirpino Visagalio širdį.

Garsaus knarkimo, sumišusio murkimu pūkšnis, dažnai pasiekdavo net Dangaus vartus. Ir jokie amuletai ar laimės pasaga nesuteikia ir neužtikrina tokios gyvenimo harmonijos kaip tikras katino rūpestis žmogumi.