Jeigu į tave trenktų žaibas ir vienai dienai pavirstum kuo kitu, kieno kūne norėtum pabūti?

 

Viena diena, kai esi trenktas

“Tikriausiai, kai Dievas kūrė pasaulį, šitas stalas jau buvo. Šis senas, tvirtas, liūto kojomis, stalas.“ – taip sau mintijau lengvai įvairuodamas Maserati tetulės į kiemą. Dievinu šį automobilį, tai mano naujoji ir kol kas tikroji meilė. Naujo automobilio salono kvapas mane veikė kaip afrodiziakas, - jaučiausi vienintelis ir nenugalimas, toks nenusakomai patrauklus. Tik kai išlipau iš automobilio jau nesijaučiau toks galingas. Pažvelgiau į dangų. Debesys palengva traukėsi į tamsią mėlynę. Gali būti perkūnija, tačiau tai mažiausias mano rūpestis dabar. Atvažiavau atsiimti savo palikimo – senojo stalo. Po tetulės mirties jis atiteko man. Ta boba buvo tikra ragana, taip ją pamenu iš vaikystės. Apsižvalgau aplink, viskas likę taip pat tvarkinga, žalia, išpuoselėta. Beje, tik sodo vartai perdažyti, o tai jau didelės permainos.

Atsidaro namo durys. Išeina tetulės podukra, sveikinasi. Mudu panašaus amžiaus. Dar vaikystėje ji man keldavo gailestį ir kaip matau, metai jai nė kiek neišėjo į naudą. Dar pilkesnė, dar nykesnė, kad net pelė šalia jos galėtų atrodyti kaip žvilganti audinė. Vienok, ši būtybė turi vardą – Teklė.

Pakviečia į vidų. Jauku, švaru taip, kaip ir pamenu. „Gali ji nieko ir neveikė visus šiuos metus, kaip tik šveitė, valė ir blizgino šį namą“ – pamanau sau vedamas į svetainę. Ir štai jis – gražuolis, stovi garbingai svetainės viduryje. Pamenu, kad aplinkui susėsdavome visi, kurie tik būdavome namuose, nesvarbu penkiese ar visi dvylika. Šviežiai užplikyta kava jau garavo ant stalo, balta alyvų šaka vazoje, tobulos formos tobulai raudonos barškės porcelianiniame inde. Prabanga ir pretenzinga tvarka, - toks tvyrojo aromatas kambaryje ir visame name. Susėdame.

-Taigi pamotė testamentu paliko tau šį stalą – balseliu prabyla Teklė delnu glostydama stalo paviršių. – tai šeimos relikvija galima sakyti.

Mėgaujuosi gera kava ir viena ausimi klausausi balselio, o mintyse bandau įsivaizduoti, koks vežimas, po galais, turėtų būti, kuris saugiai pervežtų šią šeimos relikviją. Teklė kalba toliau, pasakoja kažką apie tetulės mirtį... Sako, kad ant stalo kažkur yra parašyta pagaminimo data, tačiau nežinanti kur jis pirktas.

-Ar žinai, kad jis buvo pagamintas tais pačiais metais, kai gimė JAV prezidentas Franklinas Delanas Ruzveltas? Na... buvo keli JAV prezidentai Ruzveltai. Vienas jų Teodoras, o kitas Franklinas Delanas, kuris ir gimė 1882 m. Mano mokyklos direktorius buvo vardu Ruzveltas. Juokinga, kad tai buvo jo vardas, nors iš tikrųjų tai pavardė. Pavardė Ruzveltas kilusi iš danų kalbos ir reiškia „rožių laukas“... –  droviai krizena į delną.

Visai neelegantiškai susiverčiu paskutinį kavos gurkšnį. „Moterie, užsičiaupk pagaliau. Nesvarbu, kad visą gyvenimą dirbi mokytoja, baik savo paskaitą. Atiduok stalą ir gana.“

-...o direktoriui visai nepatiko rožės, tik gladijolės rugsėjo pirmąją – postringavo ji sau toliau balseliu. O aš jau regėjau, kad nei vienas mokinys taip ir nebaigė mokyklos, nes numirė iš nuobodulio jos pamokose. Mokiniai krenta, kaip musės rudenį, valytoja juos sušluoja... Išnaudoju paskutinius dėmesio ir mandagumo likučius. Nejaugi nėra mokyklos, kurioje mokytų būti įdomia ar bent jau gyva moterimi? Atsistoju, noriu kuo greičiau dingti iš čia, nes mano tolerancija kliedesiams jau pasiekė ribą.. Užkliūvu už kėdės ar tai stalo kojos, susipainioju ir plykst, stalo kampas, žaibas, atsijungiu.

-Feliksai, Feliksai, - atsklinda balselis iš toli, - kas tau?

Sakau, kad nieko man nenutiko, bandau keltis, nepajudu. Negaliu pajudėti iš vietos. Galūnės manęs neklauso nors jaučiu turįs net keturias kojas. Visą kambarį matau keistu kampu, lyg klūpočiau. Nieko nesuprantu. Matau Teklę suklupusią prie mano kūno. Pagaliau šis sujuda. Pakelia galvą, sėdasi. Matau savo kūną iš šalies, kurį ji sodina ant kėdės. Mano kūnas žvelgia buku žvilgsniu. Kažką vapalioja, pagaliau suprantamai pasigirsta:

-Aš – stalas.

Susivokiu, kodėl aš negaliu pajudėti, nei prakalbėti, nes aš nebesu Feliksas gerai treniruotame savo kūne, bet tvirtame stalo kūne. Aš tapau juo – senuoju stalu, šeimos relikvija.

Matau, kaip Teklė blaškosi po kambarį, kažkam skambina, duoda mano kūnui atsigerti, prideda šaldytų žirnelių pakutį prie kūno galvos. Skambina gydytojui, girdisi kaip jis sako, kad tai nieko rimta, tereikia uždėti ledo. Pilkoji Teklė pasakoja balseliu į telefoną:

-...bet gydytojau, jis sakosi, kad esąs stalas. – Net ištolo girdėti, kaip gydytojas springdamas kvatojasi ir sako, kad tokiu atveju, tai tik kunigas padės. Pats jis tikrai neatvažiuos, nes šiandien juk krepšinis.

Teklė skambinėja toliau. Mano kūnas kartoja kaip užsuktas: „Aš stalas, aš stalas“.

Skambutis į duris. Skubūs Teklės žingsniai. Girdžiu pusbalsiu kalbantis:

-..kaip tik koplyčia buvo atidaryta....., o Kaunas arti, tad atskubėjau...

„Kunigas. Genialioji Pilkoji iškvietė kunigą? Man gydytojo reikia! Gelbėkit!“ – šaukiu, bet, žinoma, niekas manęs negirdi. Aš tik baldas.

-Ryt man lėktuvas iš pat ryto, negaliu pasilikti su Feliksu. -  veblena Teklė balseliu. – Jis yra staaalas...- apsiašaroji pilkomis ašaromis.

O man jau darosi įdomu, kas bus. Įdomu, ką darys kunigas? Įdomu, ką darytų ir gydytojas? O ką aš daryčiau, jeigu Teklė pavirstų stalu?

Kunigas pradeda melstis. Užgieda lotyniškai. Nieko nesuprantu, bet mielai klausausi. Mano kūnas vis dar kažką veblena, kunigas šlaksto švęstu vandeniu. Kuo garsiau jis gieda, tuo ryškiau imu regėti ir jausti tai, kas vyko prie šio stalo, kuriuo pats ir esu. Matau tik kojas, -vyrų, moterų batus, batelius, kareiviškus, vaikiškus. Švarius ir nevalytus. Sukasi ratu, keičiasi. Moterų sijonai ilgėja, batelių kulnai žemėja, kol jų iš po sijono visai nebematyti. 1882 metai. Stalius perbraukia ranka lentas, palinksi galva – „Tiks“. Medis tvirtas ir lygus.

Mano pirmieji namai – didžiulė svetainė, garuojantis maistas, kalbos garsios ir prislopintos. Čia girdžiu šnibždantis šeimos paslaptis, apkalbas apie kaimynus ar giminaičius. Vestuvės, krikštynos, laidotuvės, viskas sukasi aplinkui mane – stalą. Kiekvienas įvykis vis palieka po įbrėžimą, grybštelėjimą. Jaučiu indų, kupinų gardžių valgių svorį. Vaikų lipnios rankutės sukasi aplink medines kojas. Jaučiu visų giminės moterų kapsinčias ašaras ant manęs ir skausmu į mane įsismelkiančias. Dėdės kietas kumštis trenkia taip, kad atrodo, jog man tiesiai į paširdžius. Tetulė ragana, amžiną jai atilsį, užsikniaubusi rauda. Pasirodo, kad ir ji turėjo jausmus. Matau, jaučiu - Teklę, mažą mergaitę, besislepiančią po manimi nuo tetulės pykčio. Jaučiu kaip tetulė užveržia kilpą man prie kojos ir pririša mažąją Teklę. „Sėdėsi čia pririšta, kol grįšiu“ - išrėkia tetulė ir palieka. Valandų valandas Teklė čia taip ir pratūnodavo pririšta. Atleisk, mieloji, pilkoji Tekle, net neįtariau, ką tau teko ištverti. Pagaliau laikų triukšmas nutyla.

Pramerkiu akis, bandau susivokti, tik dvi kojos ir turiu rankas, o tai jau gerai. Lova, senovinė ir nepatogi. Su šiuo pojūčiu palengva grįžta tikrovė. Pajuntu ir kažką malonaus. Šiltas bučinys, gal kiek per šlapias.... atsimerkiu ir matau snukį. Mopsas! Šuo! Bjaurybė!

xxx

Pasirodo, kad visą naktį lijo. Žemė kvepėjo geguže. Aikštelė prie namo, kur palikau automobilį, pražydo aplinkui žolynais. Įkvepiu gaivaus oro ir man taip gera gyventi ir būti žmogumi.