Margo skaitiniai

 

 Ką galvojo kūrėjas prieš sukurdamas šedevrą? Ką jautė? Dėl ko abejojo? O gal kankinosi? Jeigu niekuomet apie tai nesusimąstei, tuomet pristatau nuostabų meno kūrinį, šedevrą, dailininko Caravaggio paveikslą - "Šventojo Mato pašaukimas" ir įsivaizduojamą jo sukūrimo istoriją. ROMA 1599 – ieji                 -Tu! Prabundu išpiltas prakaito, muša karštis. -Tu! Kažkieno pirštas rodo tiesiai į mane. Dar jaučiu jį. Negaliu įžiūrėti rodančiojo veido. Kas? Kas tai pasakė? Atsisėdu lovoje. Šlapi marškiniai prilipę prie kūno, burna išdžiūvusi. Rytas. Dar tik brėkšta. Atrodo, kad miegojau labai trumpai. Ar tai buvo sapnas? Vis dar tebegirdžiu balsą ir jaučiu pirštą rodantį į mane. Tiesiai į mane. Girdžiu ir tai, ko balsas nesako: „Renkuosi tave“. Aš? Ką turiu daryti? Bandau apgraibomis surasti tabako . Kaip tik dabar man jo reikia. Grabalioju aplinkui be jokios tvarkos, patalai sujaukti, pradvisę prakaitu. Vietoj tabakinės užčiuopiu kardą, visuomet jį nešiojuosi, bet dabar

„Jau antrokas, jau didelis“ – dažnai girdėdavo apie save Juozukas iš mamos, kai plepėdavo su draugėmis. Taip, jis antrokas ir daug žino apie vandens įtempį iš eksperimento, kurį darė mokykloje ir buvo geriausias klasėje. Juozukas žino ir apie tai, kodėl medžių lapai nusidažo raudona ir geltona spalva. Labiausiai berniukui patiko geltona, nes primindavo jam močiutės maišomą pyrago tešlą ir sekmadienio popiečių arbatą su pyragu, kai jie trise: jis, mama ir močiutė, sėdėdavo ir plepėdavo. Dabar Juozukas paknopstomis bėgo namo laiptais aukštyn, vedamas čaižaus telefono skambučio, sklindančio iš jų buto, kur gyveno su mama ir močiute. Juozukas šiurpdamas drebančiomis rankomis rakino buto duris, rakto niekaip negalėjo įtaikyti į spyną, raktas krito ant grindų, pagaliau... atrakino. Vaikas bėga kliūdamas už prieškambaryje paliktų batų ir kone griūdamas čiumpa telefono ragelį. -Alio – sušveplena Juozukas vaikišku balseliu šnopšdamas į telefono ragelį. –Alio –kartoja dar kartą. Tik tyla

                                                                                                                                                                                           Fiodorui Dostojevskiui    1881 m. sausio 26 d. Žinojau, kad jūsų sveikata šlubuoja, tačiau gavau žinią, kad nutiko tai, kas ir turėjo nutikti, mielas bičiuli. Jaudinuosi dėl jūsų. Paskutinį sykį, kada jus matė vasarojant prie ežero pasirodėte gana  liesas , iš to, ką man pasakojo mūsų bendri bičiuliai apie jūsų sveikatą, suprantu, kad šis mano laiškas jums yra paskutinis. Vargu ar vėl susitiksime, kai pavasario  žolė  sužaliuos. Žinau, kad atsisveikinu, o gal atvirkščiai – tik dabar iš tikrųjų susitinkame. Mano mielas sielos ir plunksnos, drauge. Nepaisant šios akimirkos liūdesio, džiaugiuosi mūsų draugyste. Lydėjote mane nuo pat vaikystės. Su jumis užaugau, jūs pažadinote ieškoti žmonėse daugiau, žvelgti į gelmę. Skaitydama jūsų knygas, Fiodorai, mokiausi būti žmogumi, mokiausi gyventi, trokšti, nepas

Sakau , kad neieškotumėte nuoseklumo Margo istorijose. Jos fragmentiškos, kaip ir mūsų gyvenimas. Vientiso siužeto nėra. Tai yra Rašytojų akademijos kūrybiniai namų darbai konkrečiomis temomis su raktiniais žodžiais, kuriuos privalu buvo panaudoti tekste. Pastarieji yra paryškinti. Todėl sakau, kad galimi yra minties šuoliai arba neįprasti žodžiai tekste. Rašydama pasakiau tai, ką ir norėjau pasakyti. Geras rašytojas, prastas rašytojas, vis tiek yra rašytojas. O kiekvienas kalbėtojas turi savo auditoriją, o kartais ji pati susiranda kalbėtoją. Galbūt jūs esate mano klausytojai. Smagaus skaitymo. P.S. Tik atsargiai, nes „Skaitymas padarė Don Kichotą riteriu, o tikėjimas perskaitytais dalykais – bepročiu.“ [1] [1] Džordžas Bernardas Šo ( Shaw ), 1856 – 1950, angl ų dramaturgas, Nobelio premijos laureatas ( 1925 ).

Ką reiškia žodis? Ogi viską – gyvenimą ir mirtį. Gera literatūra ir menas taip pat svarbu, kaip ir geras, sveikas maistas. Grožinis tekstas padeda skaitytojui tapti bet kuo. Neriboja nei laikas, nei erdvė. Svarbu yra tik skaityti, - „paragauti teksto“. Baltas, tuščias popieriaus lapas rašytojui gali sukelti baisias kančias prieš kurį jis jaučiasi bejėgis, tačiau skaitytojui juk tai nė motais. Kuo daugiau iškenčia rašytojas, tuo daugiau džiaugsmo patiria skaitytojas. Pradinuko tekstas apie rudenį ar paslaptingas pasakos tekstas, kiekvienas žodis pakviečiamas gyventi, vos tik skaitytojas paliečia jį žvilgsniu.