Laiškas rašytojui

                                                                                                                         

                    

        Fiodorui Dostojevskiui 

 1881 m. sausio 26 d.

Žinojau, kad jūsų sveikata šlubuoja, tačiau gavau žinią, kad nutiko tai, kas ir turėjo nutikti, mielas bičiuli. Jaudinuosi dėl jūsų. Paskutinį sykį, kada jus matė vasarojant prie ežero pasirodėte gana liesas, iš to, ką man pasakojo mūsų bendri bičiuliai apie jūsų sveikatą, suprantu, kad šis mano laiškas jums yra paskutinis. Vargu ar vėl susitiksime, kai pavasario žolė sužaliuos. Žinau, kad atsisveikinu, o gal atvirkščiai – tik dabar iš tikrųjų susitinkame. Mano mielas sielos ir plunksnos, drauge. Nepaisant šios akimirkos liūdesio, džiaugiuosi mūsų draugyste. Lydėjote mane nuo pat vaikystės. Su jumis užaugau, jūs pažadinote ieškoti žmonėse daugiau, žvelgti į gelmę. Skaitydama jūsų knygas, Fiodorai, mokiausi būti žmogumi, mokiausi gyventi, trokšti, nepasitenkinti pilkuma dienų ir veidų. Jūs praskleidėte būties slėpinio uždangą ir aš nebesusitaikiau su tuo, kas tik yra, tik egzistuoja. Kaip bebūtų, jūsų kūrinių intelektinė vertė yra gražiausias ir didingas palikimas ne keliems žmonėms bet pasauliui. Žinau, kad neturėjote užmačių dėl savo kūrinių ypatingo poveikio, nes laiškuose rašėte: „mane vadina psichologu: netiesa, aš tik realistas giliausia prasme, tai yra vaizduoju visas žmogaus sielos gelmes“[1]. Taip, sielos gelmė, širdelė kiekviename žmoguje kupina ilgesio, kur begalinis nerimas ragina veržtis pirmyn, kelia maišto bangas, ir iš to susideda mūsų gyvenimo ritmas.

Brangus Fiodorai Dostojevski, žinau, kad nebijote mirties. Susitikimas su Kūrėju nekelia jums nei baimės, nei nuostabos. Evangeliją nuolat turite ant savo darbo stalo ir „tariatės“ su ja. Jums tai ne placebas, bet gyvybės šaltinis. Suprantu tuomet, iš kur toks begalinis jautrumas žmogaus sielos virpesiams. Mane įkvėpė ir įkvepia jūsų laiškų eilutės: „Laisvė ir pašaukimas – didingas dalykas. Siela kažkaip veržiasi pažinti gyvenimo didybę.“[2] Taip pat, kai dar būdamas penkiolikos aiškiai pajutote „savo širdyje kažkokią ugnį“, kuria pasitikėjote ir sekėte iki šiandien.

Jūsų kūrinių personažų įvairovė tik dar giliau ir genialiau atskleidžia tiesą apie žmogų kaip tokį. Mielas bičiuli, jūs esate žmogaus sielos meistras.

O ką jau sakyti apie jūsų dėmesį savo išvaizdai. Pagarba, ypatingai jus dėl to gerbiu. Esate tikras patvirtinimas, kad žmogus gražus viduje yra gražus ir išore. Tiesa, mėgaujuosi vienuma ir tyla taip pat, kaip ir jūs. Tuomet mintys išsigrynina iki gyvuonies, tačiau toks juslių paaštrėjimas naktimis, kurį jūs išgyvenote ir gąsdinote artimuosius, man nepažįstamas. Ir labai dėl to džiaugiuosi. Yra buvę atvejų, kurie dabar tik sukelia šypseną, tačiau tuomet, tai neatrodė juokinga tiems, kurie su jumis susidūrė. Tarnai ar žmonės ne iš jūsų artimos aplinkos manydavo, kad jums prasidėjusios haliucinacijos.... tada rašėte romaną „Nusikaltimas ir bausmė“. Naktį žingsniavote savo kambaryje ir nuolat šūkčiojote, jog kažką tikrai užmušite. Tarnas, tą naktį nakvojęs jūsų namuose, ne juokais išsigando. O ir tada, kai nakvojo studentas jūsų namuose... Jis, vargšelis pasakojo, kaip vidurį nakties atsivėrė jo kambario durys ir pamatė jus vienmarškinį su žvake rankoje. Rodėsi, kad šiame name vyksta neaiškios apeigos. Atsiprašymas iš ryto nepadėjo. Studentėlis nebeliko daugiau nakvoti jūsų namuose. Patirto nakties siaubo jam buvo gana.

O tai, ką jūs sakėte apie moteris, yra nuostabu ir peržengia laiką. Sakėte, kad negali jos jaustis laimingos užsidarydamos tik siaurame šeimos rate, bet turi aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Taip kalbėjote nepaisant to, kad hierarchinė struktūra jūsų laikmetyje bylojo priešingai. Jūs, Fiodorai, peržengėte laiką gindamas moteris, vaikus, nuskriaustuosius, įžodindamas jų patiriamus vargus ir neteisybes. Atskleidėte, kad žmogus yra daugiau negu mineralai ar grybai ir jokie neuromokslai neįsiskverbė taip giliai į žmogaus sielos gelmę kaip tai pavyko jums. Taip man atrodo.

Tas daugiaaukštis namelis, kuriame gyvenote, buvo namais ne tik jums, jūsų šeimai, bet ir visų pasaulio Raskolnikovų, Karamazovų, Sonečkų, pažemintųjų ir nuskriaustųjų prieglobstis. Jokia erdvė, nei laikas neapriboja žmogaus kančios ir skausmo. Ir niekas neturi tokios, kaip rašytojo plunksna galios.

Dėkoju už drauge kartu praleistas akimirkas kupinas naujo ir vis didingesnio žmogiškosios būties pažinimo. Dėkoju, kad buvote, esate ir liekate kartu, nes... išgirstas žodis dingsta, parašyta raidė išlieka[3]

Pagarbiai

M.P.