Skambutis

„Jau antrokas, jau didelis“ – dažnai girdėdavo apie save Juozukas iš mamos, kai plepėdavo su draugėmis. Taip, jis antrokas ir daug žino apie vandens įtempį iš eksperimento, kurį darė mokykloje ir buvo geriausias klasėje. Juozukas žino ir apie tai, kodėl medžių lapai nusidažo raudona ir geltona spalva.

Labiausiai berniukui patiko geltona, nes primindavo jam močiutės maišomą pyrago tešlą ir sekmadienio popiečių arbatą su pyragu, kai jie trise: jis, mama ir močiutė, sėdėdavo ir plepėdavo.

Dabar Juozukas paknopstomis bėgo namo laiptais aukštyn, vedamas čaižaus telefono skambučio, sklindančio iš jų buto, kur gyveno su mama ir močiute.

Juozukas šiurpdamas drebančiomis rankomis rakino buto duris, rakto niekaip negalėjo įtaikyti į spyną, raktas krito ant grindų, pagaliau... atrakino. Vaikas bėga kliūdamas už prieškambaryje paliktų batų ir kone griūdamas čiumpa telefono ragelį.

-Alio – sušveplena Juozukas vaikišku balseliu šnopšdamas į telefono ragelį. –Alio –kartoja dar kartą. Tik tyla traška telefono ragelyje. Dabar atrodo, kad atėjo ir jo valanda, nes jis išgirdo skambutį. Apie filmą „Skambutis“ Juozukui buvo pasakojęs ketvirtokas, kad visi, kurie tik atsiliepė telefonu – mirė. Jis nelabai tikėjo tuo pasakojimu iki šio ryto..., o dabar jam atrodė, kad atėjo ir jo eilė.

- Juozukai,- pasigirsta balsas, - Juozukai, - pagaliau berniukas atpažįsta mamos balsą, jaukų ir švelnų.

-Juozukai, močiutę laidosim rytoj, šaldytuve palikau sumuštinių.... – toliau Juozukas nebegirdi, jis žino, kad kaltas jis – telefono skambutis. Seniai reikėjo išmesti tą laidinį telefoną, niekas iš jo draugų tokio nebenaudoja namuose. Jeigu ne skambutis, dabar jo močiutė būtų gyva ir lauktų jo sugrįžtant iš mokyklos. Namuose kvepėtų lietiniais ir sriuba. O dabar šalta, niekas nelaukia.

Mama kalba, tačiau berniukas tik automatiškai kartoja; „Aha, aha, mhm“. Juozukas mamai neprasitarė apie, kodėl močiutė mirė. Nors greitosios pagalbos gydytojas sakė, kad močiutę ištiko širdies smūgis, o tokiame amžiuje tai nėra neįprasta. Dar, ir dar kartą Juozukas prisimena šį rytą, kai labai anksti, dar gulėdamas lovoje, išgirdo telefono skambutį. Klausėsi močiutės žingsnių, kol ji ėjo atsiliepti ir laukė, ko išgirs: „Alio“, bet nieko neišgirdo. Klausėsi, kol ausis pasiekė šlumštelėjimo garsas. Dar akimirką palaukęs atsikėlė ir nutapsėjo pažiūrėti, kur močiutė. Pirmiausiai pamatė močiutės kojas. Viena šlepetė gulėjo ant grindų, o kojos nykštys geltonu nagu kyšojo tarsi rodydamas „OK“. Močiutė gulėjo ant grindų persikreipusi, galvą pasukusi Juozuko link ir žvelgdama į jį stikliniu žvilgsniu.

-Močiute, - tyla, ji nė nemirktelėjo. Juozukas paėmė močiutės galvą ir norėjo pasukti taip, kad liautųsi žiūrėti tuo žvilgsniu. Už nugaros išgirdo skubius mamos žingsnius. Ji nustūmė Juozuką ir ėmė purtyti močiutę, tačiau močiutė nejudėjo. Mama tempte nutempė Juozuką į kambarį, liepė sėdėti ten, kol pakvies ir trenkusi durimis išbėgo.

Taip ir sėdėjo Juozukas prispaudęs ausį prie durų klausydamasis skubių mamos žingsnių, vis nenutylančio telefono skambučio, durų skambučio. Viskas bute ėmė skambėti; indai indaujoje nuo sunkių greitosios pagalbos darbuotojų žingsnių, laiptinė nuo kaimynų balsų. Juozukas klausėsi ir žiūrėjo pro durų rakto skylutę ir matė, kaip jo močiutę vyrai įdėjo į juodą maišą, užsegė ir išnešė. Girdėjo maišo traukiamo užtrauktuko garsą. Jis ir dabar aidi jo galvoje: „Džir, džiiir, džir“.

-Juozukai, vaikeli, - minkštas mamos balsas nutildo Juozuko galvoje užtrauktuko džirksėjimą. – Nepamiršk nupiešti piešinio dailės pamokai, juk pameni? Apie rudenį.

Juozukas klauso mamos, linksi galva į telefono ragelį ir nepastebi, kad pokalbis jau baigtas, signalo pypsėjimas grąžina jį į tuščią butą.

Juozukas eina į savo kambarį, ima popieriaus lapą ir piešia rudenį taip, kaip mama liepė. Piešia iškišęs liežuvį, vis krimstelėdamas pieštuką: štai vienas medis, štai kitas, dar turėtų būti daug grybų miške.... Tik ne grybai Juozuko piešinyje, o juodas maišas su užtrauktuku, iš kurio pro neužsegtą tarpelį į Juozuką žvelgia sustingusi močiutės akis. Žvelgia tiesiai į jį.