Laiškas rašytojui
Fiodorui Dostojevskiui 1881 m. sausio 26 d. Žinojau, kad jūsų sveikata šlubuoja, tačiau gavau žinią, kad nutiko tai, kas ir turėjo nutikti, mielas bičiuli. Jaudinuosi dėl jūsų. Paskutinį sykį, kada jus matė vasarojant prie ežero pasirodėte gana liesas , iš to, ką man pasakojo mūsų bendri bičiuliai apie jūsų sveikatą, suprantu, kad šis mano laiškas jums yra paskutinis. Vargu ar vėl susitiksime, kai pavasario žolė sužaliuos. Žinau, kad atsisveikinu, o gal atvirkščiai – tik dabar iš tikrųjų susitinkame. Mano mielas sielos ir plunksnos, drauge. Nepaisant šios akimirkos liūdesio, džiaugiuosi mūsų draugyste. Lydėjote mane nuo pat vaikystės. Su jumis užaugau, jūs pažadinote ieškoti žmonėse daugiau, žvelgti į gelmę. Skaitydama jūsų knygas, Fiodorai, mokiausi būti žmogumi, mokiausi gyventi, trokšti, nepas