Atleidimo galia
Runcės ir Dievo reikalai -Runce, ei, Runce! – jau gerokai susierzinęs Dievas pašaukė katę. -Irrrr ko gi norrri gerrrbiamasis? – žybteli žalia akimi katė patogiau susisukdama į kamuoliuką miegui. -Žadink Petronėlę – įsakmiu balsu Dievas mesteli katei. - Pirmiausiai turi save identifikuoti , kas toks būsi. – atsainiai murkteli katė ant Petronėlės kelių. -Aš – Dievas, sakau tau, kate Runce, pažadinti boblulę. -Ir kam taip šaukti? Kam čia tas nervų orkestras ? Sakau tau, net dramblys jos dabar neprižadintų. – žybteli jau abiem žaliosiomis katė. – Atstok, Dieve, mes ilsimės. -Baik čia mane klerkinti . Jūs – katės , nuolat kėsinatės į mano – Dievo vietą, žmogaus gyvenime. Manai, Runce, kad esi centras aplink, kurią sukasi visa orbita ? – Dievui jau pradėjo sekti dieviška kantrybė. – Nuo tos dienos, kai tave sustirusią ir purviną atvedžiau į Petronėlės namus, ji nei karto nėra užbaigusi savo maldų neužmigdama. Ir viskas dėl tavęs, dėl tavo murkimo garsiau už dyzelinį „Golfuk