Apie kelionę laiku, 1100 metus ir meilę

Iš psichologo užrašų 

Klientas X man jau seniai yra kaip dagys po uodega. Per kiekvieną konsultaciją jis sugeba mane išvesti iš pusiausvyros taip, kad dingsta kelioms dienoms motyvacija ir meilė psichologo darbui. Tik geras šokoladas mane užpildo energija, tad taip ir laikausi, kad nepratrūkčiau. Dar kitaip, klientą X, vadinu „keliautoju laiku“. Jau daug kur, o gal teisingiau reikėtų sakyti „kada“, jis yra buvęs. Buvo susidėjęs su barakuda iš 1768 m., kuri neva, iš jo visas santaupas „iščiulpusi“ ar dar nežinia ką. Tiesiogine ar perkeltine prasme gal jau nėra tiek svarbu. Tad ir šiandien, X įsiprašė konsultacijai. Tebūnie, geriau dabar, kad tik kuo greičiau juo atsikratyčiau. Įtariu, kad vėl bus „grįžęs“ iš kurios nors „laiko kelionės“. Tad sėdžiu kabinete ir laukiu jo apžiūrinėdamas abstrakciją kabančią ant sienos. Jau gal tūkstantąjį kartą bandau suprasti, ką galėtų reikšti žvakė ir obelis tame paveiksle. Nesuprantu ir tiek, o dar kiek kainavo šis autorinis darbas. Negi tik tam, kad nesuprasčiau?

Atsilapoja durys, įsirauna klientas X. Suplukęs, susitaršiusiais plaukais, išsipašiojusiais marškiniais, gerokai per siaurais jam, kaip tokiam didžiam XXL dydžio vyrui. Trenkia prakaitu iš tolo. Rankoje kažkoks pluoštas popierių ar bent jau kažkada buvo. Atrodo gerokai nuskaityti. Putodamas eina link manęs dideliais žingsniais, vienas, du ir jau čia pat. Mojuoja popieriais, kažką šaukia ar aiškina taip įsijautęs, kad žodžiai lūpų kampučiuose nusėda baltomis putomis. Akimirką mintyse naršau po stalčius, kažkur turėtų būti antrankiai jeigu staiga prireiktų. Iš paskutiniųjų, vengdamas X kūno ir žodžių smarvės, sutelkiu dėmesį į tai, ką sako. Juk už tai man ir moka, - kad klausyčiausi.

X: Štai, visą naktį rašiau ir rinkau medžiagą oficiozui. Pavadinau jį „Šrekas“. Čia surašiau visą tiesą apie šį laikmetį. Visi turi sužinoti tiesą!

AŠ: Sėskitės, pone X, ir viską papasakokite iš eilės.

X sėdasi nenoriai, bet vis dėlto sėdasi. Gal antrankių ir neprireiks. Kaso savo vargšę riebaluotą galvą, pleiskanos byra jam ant apykaklės ir ant kilimo, bet pastebiu, kad gerokai to „gėrio“ dar liko ir panagėse.

X: Troleibusas sugedo. Tai turėjau rabždintis į kalną pėsčiomis. O kalniukas tai nemenkas.

(Mintyse jam pritariu, tačiau nepateisinu, kad dėl to jis turi teisę dvokti pusmetiniu prakaitu).

Sukaupiu dar likusius profesionaliosios kantrybės likučius ir ramiu balsu sakau:

AŠ: Papasakokite, kas jums nutiko.

X muistosi, čepsi lūpomis ir galiausiai ryžtasi pradėti.

X: Nu tai va....., išeitų, kad vakar aš buvau atgimęs iš 1100 m. Gal būčiau ir neatgimęs, bet kaimynė Zoja, na ta, kuri buria iš arbatos, man išaiškino, kad iš tikro gimiau aš 1100 metais. Čiobrelių arbata juk niekad nemeluoja. Tai va... , vakar parbudau iš ryto ir supratau, kad papuoliau ne į tą laiką, kad buvau išėjęs ir atgimiau.

AŠ: Ir kaip jūs jautėtės atgimęs?

Atrodo, kad neišgirdo mano klausimo ir porina toliau.

X: Prisiminiau, kad Zojai pažadėjau nupirkti gerų kaimiškų lašinių, o kur gi kitur gausi, tai ....

Bet ilgai gulėjau lovoj ir vis galvojau, kur mano arklys ir kur tas lašinių turgus. Prisimenu, kad halė... , Halės turgus. Ot! Bet niekaip nepamenu kur būčiau pririšęs arklį. O kaip gi be arklio?

AŠ: Ar galėtume apie arklį pakalbėti vėliau, tikrai prisiminsite kur jį pririšote.

X atrodo, kad susikoncentruoja iš naujo ir pasakoja toliau:

X: O žinot, kiek daug bute mačiau keistų daiktų. Norėjau ant savo reikalo, bet niekaip neradau kur, o dar valgyt užsimaniau, neradau nei kaušo vandens atsigerti, tai žiauriai ėmė skleti galvą. Ir dar tas arklys, gyvatė....

Reikšmingai dėbteliu. „Keliautojas laiku“ susizgrimba ir grįžta prie pasakojimo.

AŠ: Ką veikėte po to?

X: Nu tai... nusigavau aš į Halės turgų šiaip ne taip. Viskas atrodė kaip miražas, akimirką aš čia – XXI amžiuje, akimirką vėl, tarsi būčiau iš XI a. Tai, ką pamačiau turguje, mane pribloškė. Aš, iš XI amžiaus, labai gerai pamenu, kad 1125 metais kilo badas Vokietijoje, o 1128 m. badas Rusijoje. Puikiai pamenu liūtis ištisus metus, derlius prastas, valgyt nėra ko, niekas neužaugo... Suprantat, aš buvau išbadėjęs. Čia, Lietuvoje irgi badas buvo. Neregėtas, tik niekas apie tai nežino, bet aš žinau ir visa surašiau oficioze „Šrekas“, nes pažaliavęs nuo bado...

Ir dar žiojosi kažką sakyti apie savo „Šreką“, bet man jau buvo gana. Bent kol kas. Bandau X grąžinti prie esmės.

AŠ: Ką jūs veikėte halėje?

X: Aš buvau išbadėjęs, o čia, suprantat, - maistas. Krūvom sukrautos dešros, lašiniai, skilandžiai, kalnai duonos, sūriai tiesiog suversti... Man akyse tik tavaruot pradėjo, kad puoliau prie vienos iš dešrų/kumpių krūvos ir jau žiojausi dantis suleisti, bo mano laike, tai nori ir imi, o čia... kad puolė mane iš už krūvos tokia krūtinga moteriškė, kad riktelėjo: „Pirma ponas mokėk, o paskui čiupinėk!“

Tai sakau duok man kumpio, tai šio, tai to ir kol ji viską krovė svėrė, skaičiavo, man akys nušvito. Išvydau, kaip virš josios galvos aureolė skleidžiasi ir pasklinda po halę šviesa. Tikra deivė...

Čia X paniro į gilius apmąstymus apie deivių ir dievų panteoną, o man jau knietėjo išgirsti, kas buvo toliau. Tad bandžiau jį ištraukti iš to transo.

AŠ: Pone X, grįžkime prie istorijos esmės.

X: Labai aš jau norėjau įsivelt jai į tą aureolę virš galvos, persimest pačią per petį, ant arklio ir „Atia!“  Bet niekaip negalėjau prisiminti kur prašapo mano arklys....

AŠ: Grįžkime prie jūsų jausmo, kad gimėte 1100 m.

X: Aš iš tikrųjų gimiau.... ne jausmas tai, o tikrovė!!

Aš vėl mintimis grįžau prie antrankių stalčiuje, tik šį kartą jau nesijaučiau toks saugus. Staiga, mano dėmesį atkreipė besikeičiąs X veidas. Bruožai ėmė švelnėti, žmoniškėti, kad akimirką pamaniau, jog galėtų būti visai patrauklus žmogus.

X: Nu tai va, žiūriu aš į tą dievybę, ant krūtinės prisegta kortelė, kortelėje parašytas vardas – Zenė. Koks gražus vardas...... Pasaka, ne moteris... Aš ir pradėjau jai lieti dūšią, nes tvirtai tikiu, kad, kai myli, tai gali visiškai atsiverti. Tai ir pasakojau viską. Kad iš tikrųjų gimiau 1100 m., kad kilo badas, kad atgimiau dabar, kad čia per daug daiktų, spalvos ryškios, triukšmo daug ir oro trūksta.... Sakiau, kad turiu arklį, kad man patinka deginamųjų aukų kvapas Ramovėje, kad .....ach, meilė, meilė ragino mane kalbėti, kol deivė Zenė riktelėjo: „Juoni, atek! Rek bengt su šituo psichu. “. Nu... atėjo Juonis ir vožtelėjo man. Nespėjau susivokti, kai kraujas man iš nosies ištryško fontanais. Net nežinojau, kad turiu tiek kraujo. Juonio akiniai aptiško, Zenė klykė. Žodžiu, ėjau Zojai lašinių pirkt, o gavosi dažasvydis. Lašinių nupirkau, bet, žinot, daktare, labiausiai gaila man, kad deivės Zenės šviesa užgeso.... Ir jūs dar klausiat kaip jaučiuosi.

X sėdi nunarinęs galvą ir ima raudoti. Ne šiaip verkšlena, bet rauda balsu. Staiga nutyla ir klausia:

X: Jūs, daktare, visokių knygų skaitėt, kaip manot, ar fizika galėtų man padėti suprasti, aks vyksta?

Pagalvoju, kad nei fizika, nei metafizika negali paaiškinti, aks vyksta tavo trenktoj galvoj. Trūksta šulo kaip turi būt.

X: Daktare, jūs manim netikit. Ir už ką aš jums moku? Bet nesvarbu, viską surašiau oficioze, kad visi sužinotų apie šiuos laikus. Ekranai aplinkui, švyti, stebi, visi į juos spokso. Sakau, daktare, jūsų planšetė irgi yra velnio išmyslas....

Pasistengiu nutraukti prasidedančią tiradą ir sakau:

AŠ: Pone X, mūsų laikas baigėsi. Susitinkame kitą savaitę, pasikalbėsime apie tai, kaip jausitės po kelionės laiku.

X sėdi, tyli. Spokso į niekur. Aš irgi spoksau, tik į sieną, ant kurios kabo abstrakcija – obelis, žvakė. Niekaip neįžvelgiu tame jokio ryšio. Gal man pačiam tuoj reikės antrankių iš to stalčiaus?

X atsistoja ir eina link durų, atsisuka ir tarsi sau, tarsi man sako:

„Vaizduotė valdo pasaulį“ – Napoleonas Bonapartas. Pasiskaitykit, daktare, gal tuomet mane suprasite...