Akimirka prieš gimstant šedevrui

Ką galvojo kūrėjas prieš sukurdamas šedevrą? Ką jautė? Dėl ko abejojo? O gal kankinosi? Jeigu niekuomet apie tai nesusimąstei, tuomet pristatau nuostabų meno kūrinį, šedevrą, dailininko Caravaggio paveikslą - "Šventojo Mato pašaukimas" ir įsivaizduojamą jo sukūrimo istoriją.

ROMA

1599 – ieji

-Tu!

Prabundu išpiltas prakaito, muša karštis.

-Tu!

Kažkieno pirštas rodo tiesiai į mane. Dar jaučiu jį. Negaliu įžiūrėti rodančiojo veido. Kas? Kas tai pasakė? Atsisėdu lovoje. Šlapi marškiniai prilipę prie kūno, burna išdžiūvusi. Rytas. Dar tik brėkšta. Atrodo, kad miegojau labai trumpai. Ar tai buvo sapnas? Vis dar tebegirdžiu balsą ir jaučiu pirštą rodantį į mane. Tiesiai į mane. Girdžiu ir tai, ko balsas nesako: „Renkuosi tave“. Aš? Ką turiu daryti?

Bandau apgraibomis surasti tabako. Kaip tik dabar man jo reikia. Grabalioju aplinkui be jokios tvarkos, patalai sujaukti, pradvisę prakaitu. Vietoj tabakinės užčiuopiu kardą, visuomet jį nešiojuosi, bet dabar man jo nereikia, o gal mielai mostelčiau juo, kad tik nebegirdėčiau to balso.

Balsas:

– Tu!

- Aš? - Pačiam nebeaišku atsakau, ar klausiu.

- Tu būsi Aš. Seksi mane, būsi mano balsu, mano rankomis. Taip – tu!

Prieinu prie padūmavusio veidrodžio. Žiūriu į save, balažin koks vabalas rėplioja mano veidu atspindyje. Akimirką pasidingojo, kad žvelgiu į savo lavoną. Išsišiepiu, bandau taisyti situaciją, bet ne ką padeda. Susivėlusi žmogysta pamėlynavusiomis dantenomis žvelgia į mane. Bet kokiu atveju, dabar atrodau lyg būčiau pabuvojęs Hado duobėje kur iščirškino visus riebalus ir kraują. Liko tik ydinga mano siela.

-Tu! Sek paskui mane. – Nejau į mane kreipiasi šis meilės kupinas balsas?

Jau matau būsimąjį paveikslą... Jis – Kristus, stovi nugara į šviesą. Ši sklinda virš Jo. Šviesa dieviška, išryškinanti tik tai, kas svarbiausia. Ir toji ranka, - ištiesta, pirštas nukreiptas tiesiai į pinigų skaičiuotoją. Pirštas rodo į būsimąjį Šventąjį Matą, ar į mane? O gal į tave, žiūrove, meno mėgėjau ir vertintojau?

Rafinuotas iš pažiūros jaunuolis sėdintis stalo gale, arčiau Kristaus. Dabišius šio pasaulio pilkumoje. Atkreipiantis dėmesį į save ir tik į save. Dar keli vyrai prie stalo, bet jie nesvarbūs, išskyrus vieną...

Taip, susodinsiu juos menkai apšviestame kambaryje, Šv. Matas sėdės stalo gale palinkęs prie vienintelės tuo metu savo aistros – pinigų. Godžiai skaičiuos pinigus. Kas galėtų būti ant stalo? Maistas? Ne. Tik pinigai. Vienintelis sėdinčiųjų maistas yra pinigai, bent kol kas. Šv. Matas dar nežino, kad kai tik pakels galvą ir pažvelgs į Rodantįjį, jo gyvenimas negrįžtamai pasikeis. Kad vieninteliu tuomet jo maistu taps tikėjimas Kristumi - Gyvąją Duona. Tikėjimas grynas, tvirtas, nepalenkiamas ir brangus, kaip tas sidabras, kurį dabar taip godžiai čiupinėja.

Žinau, jau matau, kad tie, kurie žiūrės į paveikslą turi pamatyti pirmiausiai jį – dabišių. Juk argi renkamės ne pagal išvaizdą? Bet Jis – atėjęs pašaukti mirtingojo amžinai šlovei ir spindesiui mato tik gale stalo užsikniaubusį Šv. Matą, į kurį žiūrovas dar neatkreipė dėmesio. Jis turi būti nematomas, nesvarbus žmonėms, neypatingas, tačiau Kristui jis yra išskirtinis. Jis – Gyvoji Duona, pažįsta alkanas širdis ir pasirenka.

Mintimis grįžtu į vakar, kada viskas ir prasidėjo. Kardinolas Francesco maria del Monte ir jo pasiūlymas nutapyti paveikslą „Šv. Mato pašaukimas“. Vis dėlto pasirinko mane apie kurį žmonės kalba, kad sugebu tapyti tik vaisius vazose, kad raičiojuosi girtas prie smuklės durų. Pasirinko mane, kurį nuolat kritikuoja dėl pernelyg realistiškų paveikslų, nes nutapiau berniuką su spuogu. O kodėl ne? Juk tikrovė yra tokia, kokia yra. Tiek to, spuogo neliko. Ištaisiau, kad įtikčiau.

Sako, kad nuo Adomo ir Ievos nėra buvę, kad toks palaidūnas kaip aš tapytų šventuosius. Bet aš galiu, padarysiu ne tai, ko visi tikisi, aš padarysiu geriau. Nuo šiandien Michelangelo Merisi da Caravaggio skaito Bibliją ir tapo šventuosius. Kurgi ji, toji knyga? Ar įmanoma rasti ką nors šitoje apšnerkštoje palėpėje? Skaitau: „Iškeliaudamas iš Kafarnaumo, Jėzus pamatė žmogų, vardu Matas, sėdintį už muitininko (mokesčių rinkėjo) stalo, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Tasai atsikėlė ir sekė paskui Jį.“(Lk 5, 27-28)

Skaitau dar ir dar kartą. Būsimojo paveikslo kontūrai, detalės darosi vis ryškesnės. Ar turėčiau tapyti taip, kaip esu pratęs? Kažką iš gamtos, pvz. eglę, kad žiūrovas jaustųsi jaukiai? O gal turėtų būti aliuzija, kad už lango girdisi paukščių čiulbesys ir gaiviai kvepia pavasarinė žolė?

Ne. Ne. Ne. Jie sėdės tamsiame kambaryje su vieninteliu šviesos nepraleidžiančiu langu. Kambarys primenantis smuklę. Daug laiko esu praleidęs tokiose vietose. Vienoje jų nuostabioji Rozalija mane įsimylėjo, tačiau kitą savaitę ji jau mylėjo kitą...Et!

....Taigi kambarys, prieblanda, šešėliai, vienintelis šviesos šaltinis sklindanti šviesa virš Kristaus galvos. Šviesa sklinda ne pro mūsų apniauktus sielų langus, bet iš Jo, kuris ateina toks galingas ir toks paprastas. Jis – Viešpats pasirenka Šv. Matą šioje šešėlių dramoje. O ką jis gali pasiūlyti? Ką aš galiu pasiūlyti? Mainai nelygūs. Jis man, Šv. Matui duoda amžinybę, o aš teištariu: „Tebūnie.“

Atsistoju priešais drobę ir pradedu tapyti.