Beprotiška, sukrečianti istorija apie meilę

 

MEILĖS SAITAI

 

Štai – Dievo vaikai: drakonas, karvė ir beždžionė.

Ir kas gi apsakys, koks nenutrūkstamas ryšys juos sieja?

Nieks neatspės tikrai, nes tai tikra klejonė

Taigi klausyk, supraski kiek gali, nes ši istorija keista - aistringas meilės trikampis, drama.

Aguonų laukas plieskė purpuru ryškiai, o jojo vidury štai karvė ganėsi tingiai.

Graži ji buvo – karvė ši. Didinga, žalmargė grakšti, valdovė šito lauko ji.

Patiko žalmargei žolė kvapni, kurią rupšnojo tingiai ji ir mąsliai atrajojo.

Tad buvo ji tikrai žavi.

Drakonas – vyras rimtas buvo jis. Įmitęs solidžiai, skaičiuot ir programas jis kurt gyvenimo mokėjo.

Tad tikras programišius, šelmis tas drakonas. Ir kūrė, rezgė jis naktim vis nepamesdamas minties, kad karvei tvartą pastatys. Galės ji ten kramsnot sau, ryti, atrajoti ir šiaip žaviai mauroti.

Ir matė tvarte karviškas akis ilgom blakstienom klapsint mėnesienoj.

...tad dar uoliau drakonas programuoti pradėjo, kaip šiūptelėti kas rytą tvartan šviežio šieno, o rožių puokštė ant viršaus...

Kaip karvė „ačiū“ pasakys, kaip žvelgs vylingai jis į tąsias karviškas akis. Ir taip pagavęs buvo jį tas meilės sūkurys, kad nieks atrodė jo nesulaikys.

Vaizdavos jis kaip karvė ės ir apvalės. Gyvenimas gerės ir visi žvėrys pavydės.

Štai taip drakonas programišius tas gyvenimo matricas dėliojo, kol karvė žolę purpuro lauke sau atrajojo.

Dar nežinojo jis, kad nuopolis čia pat ir tyko jo, nors meilės muzika širdy garsėjo.

Drakonas buvo dar ir visažinis. Žinojo jis ko karvei ar beždžionei, pelei reikia. Ir suko jis ratu aplink abi lyg koks lėktuvas virš laukų praskrisdamas. Beždžionei jis praskrisdavo nelyg Wizz Air , o karvei tekdavo Ryanair.

...Aguonų laukas plieskė purpuru, o tuo metu, kažkur to lauko pakrašty....

Beždžionė supos ant šakų į karvę su pavydu žvelgdama, mažom, rudom akutėm spangdama ir veidroduko šukę čiulpdama. Žinojo ji, jog nepadės jai joks grožio salonas, nepriklijuos vylingo karvės žvilgsnio, kad neatsispirtų net drakonas.

Tad čia, aguonų lauko pakrašty, žalioj lajoj svajonių dirbtuvės beždžionės buvo.

Dirbtuvės buvo josios tamsios. Mažoj galvoj ir mintys siauros, niūrios, mažai kada čia sąžinės šviesos galėdavo įspįsti. Taigi beždžioniškoj tamsioj minty, pavydo vąšelis keršto kilpas nėrė:

„Drakonas mano, o ne jos, tos karvės nelemtos. Ji per stora, ji per lėta, ji nei liuoksėt vikriai nemoka. Tik savo uodega švytuoja, žolytę sau kramsnoja, raugėja, vilioja. Ach, kad ją kur šonaslydis pagautų taip rasotoj pievoj.“

Drakonas sklendė tuokart virš aguonų lauko griausdamas Ryanair ir karvei akį merkdamas. Viltis jį ginė dangumi net debesys šalin riedėjo.

Beždžionė tuo metu į veidroduką spigino bukas akis su saulės zuikiais žaisdama taip karvei nervais grodama, kad pienas tešmeny net gižt pradėjo.

Nustojo gromuluot jinai ir sumūkė gailiai nūnai, kad net iš žydinčių aguonų pienas tėškės pienu lig dangaus ir į kraštus.

Drakonas sklęsdamas žemai išgirdo tai ir pasirodė jam, kad „MŪŪŪŪ“ – tai raidė „M“, tai meilės matrica juk jų dviejų.

Drakono šaltą širdį dėkingumas niurkė: “Atsiliepė, ji – karvė ta!!!!“

O ta beždžionė cypė, klykė, viepės veidrodėlį saulėn keldama, drakoną šaukdama.

Apakino jį, vargšą tą, beždžioniškos širdies šviesa. Ir tėškės jis lajon griausmu....

Beždžionės meilės slenksčiai įveikti... Drakonas čia, lajon ištiškęs, baltom akim, į dangų užverstom.

Iš jos pačios tik karvės blynas likęs.

xxx

O karvei viskas taip įgrįsta, kad nusiš... ji lauko vidury ir uodega sau šonus plakdama, nueina ji išlikdama tikra dama: „Nekoks sezonas šis, deja“.

..... ir pabaiga.