Kita moteris, kita diena. Sigutė

 

Sigutė, 51 metų amžiaus, vieno iš Lietuvos pašto skyrių darbuotoja. Ištekėjusi, turi dvi suaugusias dukras. Didžiausia svajonė – pamatyti Milano katedrą.

Su Sigute susitikome jos greitos pietų pertraukos metu. Turėjome pokalbiui vos trisdešimt minučių. Stebėjausi, kad per tokį trumpą laiką įmanoma iškloti kone visą savo gyvenimą. Moteriškutė tokia nedidukė, apvalaina, dūminio makiažo paakiais, mažomis akutėmis. Pelėda, pamaniau, štai, ką ji man primena. Pasakojo viską paskubomis, rydama žodžius kartu su kepsniu iš maisto dėžutės. Tarsi bijotų, kad kažkas ims ir pertrauks, sustabdys ir ji nespės pasakyti to, kas svarbu. Prašau Sigutės papasakoti apie įprastą savo dieną.

-Keliuosi ketvirtą ryto, kartu su vyru. Ruošiu jam pusrytį, kažką kepu ar išverdu. Juk svarbu iš ryto suvalgyti karšto maisto. Vyras mano dirba kaip arklys, kelininkas jis. Ne kokia aukso gysla tas darbas, bet juk gerai, kad gali dirbti. Šiandien kepiau iš ryto karbonadų. Štai, imkit, valgykit, ponia. Užteks abiems ir ridikai šviežutėliai. Buvo gera akcija, tai užsipirkau.

Mandagiai atsisakau. Sigutė kemša su džiaugsmu savo rytinį kepsnį, grumši ridikais tarp dantų ir pilna burna kalba nesustodama:

-Aš irgi laikausi dietos, kartais. – nusijuokia ir šveičia toliau. - Kokia mano diena? Taigi dešimtą aš jau darbe. Skaičiuoju, sveriu siuntas, viską reikia kruopščiai sužiūrėti. Dirbu iki septintos vakaro ir namo. Prieš tai dar užsuku į parduotuvę šalia, ten būna visokių akcijų, tai prisiperku maišus ir namo autobusu. Dar su persėdimais, tai būna, kad ir nelengva. Vyras mano kvirkšnus, tai negavęs ko nori vakarienei būna pasiutęs. Grįžusi kepu, verdu, skalbiu, tvarkausi. Dar rūpinuosi senute kaimyne, tai pas ją nubėgu, nunešu kažką pavalgyti, pakalbam, juk vienišas žmogus. Būna, kad vyrui išpuola dirbti naktinėje pamainoje, tai tuomet vakaras būna mano. Įsipilu vyno, vartau knygą apie architektūrą, žiūrinėju pastatų nuotraukas, skaitau jų istoriją. Kažkada norėjau studijuoti architektūrą, tačiau netikėtas gyvenimo vingis nuvedė mane toli nuo svajonės. Dabar didžiausia mano svajonė yra pamatyti Milano katedrą. Atleiskite, pasakoju viską be tvarkos, nelabai moku kalbėti, o bet kokia kalbėtojų tribūna man kelia šiurpą. Niekada nemokėjau sakyti prakalbų, nei pasakoti. Tad jau atleiskite man dar kartą.