Pro rakto skylutę į moters gyvenimą. Stasė

 

Stasė, 73 metai, Trečiojo amžiaus universiteto studentė. Studijuoja buhalteriją. Mama, močiutė, našlė. Didžiąją gyvenimo dalį dirbo baldų parduotuvėje pardavėja.

Su Stase susitikome ne vienoje iš jaukių senjorų pamėgtų kepyklėlių, kur galima gauti kavos ir bandelę su nuolaida, bet Caffeine - kavinėje knibždančioje gimnazistų ir studentų. Atpažinau ją iš tolo: trumpa žilų plaukų šukuosena, trykštanti energija eisena, džinsai, megztukas su Žalgirio komandos atributika. Be vargo prasibrovus pro kofeino ištroškusių studentų minią, sveikindamasi ištiesė man ranką ir išpyškino: „Stasė, 73, Kaunas, mokausi buhalterijos.“ Gerokai pasistumdžiusios eilėje nusiperkame kavos ir įsitaisome čia pat ant palangės pagalvėlių.

-Žiūrėk, ši gatvė tarsi Nemunas pavasarį per ledonešį. Visi tik skuba, veržiasi, o tikslas galutinis visų tas pats – anapilis, ne kitaip. – pasako ir uždainuoja negarsiai, bet pakankamai, kad išgirstų ir nusišypsotų prie gretimų staliukų sėdintys. – Nemune ledai išplauks, obelys pabals...

Ryžtuosi nutraukti šią atsklindančią melancholiją ir primenu, kad susitikome pokalbiui apie moters dieną.

-Apie ką pagalvoji pabudusi iš ryto? – klausiu ir matau, kad mano pašnekovė pamažu grįžta nuo paupio ir obelų sodo, čia, ant palangės Caffeine.

-Apie ką galvoju? Hm. Pirmiausiai pagalvoju, kad esu dar gyva ir miegodama nenumiriau. Vadinasi, dar turiu vieną dieną. Po to pagalvoju, kad greičiausiai būsiu pamiršusi uždaryti terariumą ir tarantulas Silvijus bus man įkandęs. Rytais nejaučiu savo kūno. Pamažu pajudinu rankų, kojų pirštus, pagniaužau kumščius ir ropščiuosi iš lovos. Pamažu išsijudinu, nes turiu daug ką padaryti namuose, po to į baseiną. Iš ryto senjorams įėjimas su nuolaida. Tada, dažniausiai susitinkame su draugėmis kavos. Apkalbame gyvuosius, padūsaujam dėl jau mirusiųjų artimųjų ar pažįstamų. Gerai, kad mano draugės nemoka zvembti. Nemėgstu tokių. Tačiau dažniausiai prabudusi pagalvoju, kad yra tikras stebuklas būti gyvai, sveikai, galėti judėti, mokytis. Mano dienos tėkmė visada suplanuota ir dinamiška. Turiu širdies draugą, tokį vyriškį. Susitikinėjame. Dar nėra visai nusenęs, tad man su juo smagu. Vadina save influenceriu, bet aš sakyčiau, kad jis labiau yra mažaraštis. Jam bandžiau išaiškinti tai, kad jeigu mobiliajame naršai Google, koks oras bus popiet, tai dar nereiškia, kad esi influenceris.

Taip pat galvoju apie savo vaikus. Užauginau jų tris, likau našle. Buvo vargo, tačiau dabar džiaugiuosi. Kančia ir vargai man yra tikrojo gyvenimo filtras – lieka galiausiai tik tai, kas iš tikrųjų svarbu. Man patinka gyventi ir negaliu nieko sau dėl to padaryti. Nuo pat ryto iki vakaro nuolat judu, veikiu, susipažįstu su naujais žmonėmis, tiesiog – gyvenu. Negaliu sau leisti, kad senatvinės depresijos siurblys įtrauktų mane. Ne. Manoji veikla ir yra mano manifestas už gyvenimą.

Pasijuntu įkvėpta Stasės žodžių, pasineriame į diskusiją apie tai, ką reiškia gyventi iš tikrųjų. Mintis gena mintį, tad džiaugiuosi mūsų pažintimi.