Moters diena pro rakto skylutę. Lėja

 

Esu Lėja. Man dešimt metų. Mokykloje man visai gerai, manau, kad esu gana populiari. Esu protingesnė už kitas klasės mergaites. Lankau baletą, esu laimėjusi antrą vietą Tarptautiniame Baltijos šalių baleto konkurse. Dar man patinka piešti. Baleto mergaičių grupė yra žmonės, su kuriais bendrauju mažiausiai.

Susitikome dėl interviu Lėjos namuose. Mažoji šeimininkė elgiasi kaip didelė, maloniai aprodo savo erdvų kambarį. Balti baldai, rožinis minkštas kilimas, spalvotos pagalvėlės ant lovos. Minkšti žaislai – meškiukas ir triušiukas turi vardus: meškiukas vardu Barmalėjus, kažkada buvęs rudas, dabar tik vos karamelinės spalvos, o triušiukas - vardu Triušis.

Jaukioje svetainėje, prie arbatos puodelio, susėdame pokalbiui. Lėja sėdi grakščiai susirangiusi fotelyje palenkusi po savimi liesas kojas svajingai žvelgdama pro langą, Plaukai susukti į dailų kuodelį, atrodo, kad kiekvienas plaukas nuolankiai paklūsta mažosios ledi tvarkai. Rankos ramiai  sudėtos ant kelių. Žvilgsnis tiesus. Ji pasiruošusi kalbėti.

-Lėja, kokia yra tavo įsivaizduojama tobula diena? – klausiu ir tikiuosi gana paprasto, vaikiško atsakymo, tačiau mergaitė pažvelgia man tiesiai į akis, akimirką padvejoja, kiek labai gali manimi pasitikėti. Krimsteli apatinę lūpą. Dešimtmetės veiduką nušviečia šypsena. Akys spindi ir su užsidegimu pradeda pasakoti: „Norėčiau nubusti be žadintuvo ir žinoti, kad šiandien man pavyks viskas, ko imsiuosi. Pusryčiams norėčiau, kad mama prikeptų lietinių ir aš galėčiau juos visus suvalgyti su daug braškių uogienės. Užsidėčiau kalną plakamos grietinėlės. Ir valgyčiau rankomis, o mama nesibartų, kad esu nemandagi. Bet kas galėtų gvaibti, jei paragautų mamos keptų lietinių! Dar...pasidaryčiau pižamų vakarėlį su draugėmis. Galėtume prisidažyti, šokti, rengtis kvailais drabužiais ir daug juoktis. Užsisakytume picą, o valgydamos galėtume garsiai grumšėti kaip kokiose arklidėse. Dar būtų tobula, jei su tėčiu ir mama praleistume dieną vandens parke.“

Mergaitės akys žiba, ji visa esybe yra savo tobuloje dienoje. Tad klausiu ir kito klausimo:

-O apie ką pirmiausiai pagalvoji nubudusi?

Lėja surimtėja ir iš mergaitės pavirsta jaunąja ledi. Surimtėja, džiaugsmingą švytėjimą nubraukia nematoma tikrovės ranka. Virsmas įvyksta akimirksniu. Stoja tyla. Lėja prabyla tyliai, tarsi sau sakytų: „Norėčiau niekada nenubusti. Vos tik pramerkiu akis, pagalvoju, kad esu išbadėjus, galėčiau valgyti viską ir bet ką, netgi vakarykštį jautienos kepsnį iš šiukšlių dėžės, kurį mama supykusi išmetė, nes tėtis negrįžo vakarienės. Suvalgyčiau jį už tėtį, kad tik ji nepyktų ant jo. Pagalvoju apie dieną, apie tai, ką veiksiu. Dažniausia mąstau, kaip ištverti..., kaip nesuvalgyti bandelės per pertrauką, kai draugės klasėje kramsnos močiučių keptus sausainius, pyragus, bandeles iš kepyklėlės, o aš graušiu morką. Bijau būti stora, kaip begemotė, nes nebegalėčiau šokti baleto. O baletas yra mano gyvenimas. Du kartus per savaitę einu pas psichologę. Mama sako, kad man to reikia. Nieko nenoriu pasakoti tai psichologei. Nepasitikiu. Mama sako, jeigu nekalbėsiu, tai pas psichologę turėsiu vaikščioti iki gyvenimo galo. Aš bijau. O jeigu ji sako tiesą? Bet kodėl turiu kalbėti su psichologe, jeigu aš jau viską būnu pasakiusi savo meškiukui Barmalėjui? Dar .... prabudusi pagalvoju, kad man skauda visą kūną ir, kad manęs laukia ilga repeticija. Man nuolat skauda...“

Lėjos akys akimirką pritvinsta ašarų ir žvilgsnis visai ne vaikiškas. Į mane žvelgia mažoji moteris su savais rūpesčiais, gyvenimo skausmu, lūkesčiais. Ach, kaip norėčiau, kad skausmo jos gyvenime būtų mažiau, bet...

Mažoji ledi, tuo tarpu, žvilgteli į laikrodį ir mandagiai primena, kad jai laikas ruoštis į baleto pamoką, tad mūsų pokalbis jau baigtas. Atsisveikiname.