Margo skaitiniai

  Stasė, 73 metai, Trečiojo amžiaus universiteto studentė. Studijuoja buhalteriją. Mama, močiutė, našlė. Didžiąją gyvenimo dalį dirbo baldų parduotuvėje pardavėja. Su Stase susitikome ne vienoje iš jaukių senjorų pamėgtų kepyklėlių, kur galima gauti kavos ir bandelę su nuolaida, bet Caffeine - kavinėje knibždančioje gimnazistų ir studentų. Atpažinau ją iš tolo: trumpa žilų plaukų šukuosena, trykštanti energija eisena, džinsai, megztukas su Žalgirio komandos atributika. Be vargo prasibrovus pro kofeino ištroškusių studentų minią, sveikindamasi ištiesė man ranką ir išpyškino: „Stasė, 73, Kaunas , mokausi buhalterijos.“ Gerokai pasistumdžiusios eilėje nusiperkame kavos ir įsitaisome čia pat ant palangės pagalvėlių. -Žiūrėk, ši gatvė tarsi Nemunas pavasarį per ledonešį. Visi tik skuba, veržiasi, o tikslas galutinis visų tas pats – anapilis, ne kitaip. – pasako ir uždainuoja negarsiai, bet pakankamai, kad išgirstų ir nusišypsotų prie gretimų staliukų sėdintys. – Nemune ledai išplauks,

  Sigutė, 51 metų amžiaus, vieno iš Lietuvos pašto skyrių darbuotoja. Ištekėjusi, turi dvi suaugusias dukras. Didžiausia svajonė – pamatyti Milano katedrą. Su Sigute susitikome jos greitos pietų pertraukos metu. Turėjome pokalbiui vos trisdešimt minučių. Stebėjausi, kad per tokį trumpą laiką įmanoma iškloti kone visą savo gyvenimą. Moteriškutė tokia nedidukė, apvalaina, dūminio makiažo paakiais, mažomis akutėmis. Pelėda , pamaniau, štai, ką ji man primena. Pasakojo viską paskubomis, rydama žodžius kartu su kepsniu iš maisto dėžutės. Tarsi bijotų, kad kažkas ims ir pertrauks, sustabdys ir ji nespės pasakyti to, kas svarbu. Prašau Sigutės papasakoti apie įprastą savo dieną. -Keliuosi ketvirtą ryto, kartu su vyru. Ruošiu jam pusrytį, kažką kepu ar išverdu. Juk svarbu iš ryto suvalgyti karšto maisto. Vyras mano dirba kaip arklys , kelininkas jis. Ne kokia aukso gysla tas darbas, bet juk gerai, kad gali dirbti. Šiandien kepiau iš ryto karbonadų. Štai, imkit, valgykit, ponia. Užteks ab

  Esu Lėja. Man dešimt metų. Mokykloje man visai gerai, manau, kad esu gana populiari. Esu protingesnė už kitas klasės mergaites. Lankau baletą, esu laimėjusi antrą vietą Tarptautiniame Baltijos šalių baleto konkurse. Dar man patinka piešti. Baleto mergaičių grupė yra žmonės, su kuriais bendrauju mažiausiai. Susitikome dėl interviu Lėjos namuose. Mažoji šeimininkė elgiasi kaip didelė, maloniai aprodo savo erdvų kambarį. Balti baldai, rožinis minkštas kilimas, spalvotos pagalvėlės ant lovos. Minkšti žaislai – meškiukas ir triušiukas turi vardus: meškiukas vardu Barmalėjus, kažkada buvęs rudas, dabar tik vos karamelinės spalvos, o triušiukas - vardu Triušis. Jaukioje svetainėje, prie arbatos puodelio, susėdame pokalbiui. Lėja sėdi grakščiai susirangiusi fotelyje palenkusi po savimi liesas kojas svajingai žvelgdama pro langą, Plaukai susukti į dailų kuodelį, atrodo, kad kiekvienas plaukas nuolankiai paklūsta mažosios ledi tvarkai. Rankos ramiai   sudėtos ant kelių. Žvilgsnis tiesu

  Runcės ir Dievo reikalai -Runce, ei, Runce! – jau gerokai susierzinęs Dievas pašaukė katę. -Irrrr ko gi norrri gerrrbiamasis? – žybteli žalia akimi katė patogiau susisukdama į kamuoliuką miegui. -Žadink Petronėlę – įsakmiu balsu Dievas mesteli katei. - Pirmiausiai turi save identifikuoti , kas toks būsi. – atsainiai murkteli katė ant Petronėlės kelių. -Aš – Dievas, sakau tau, kate Runce, pažadinti boblulę. -Ir kam taip šaukti? Kam čia tas nervų orkestras ? Sakau tau, net dramblys jos dabar neprižadintų. – žybteli jau abiem žaliosiomis katė. – Atstok, Dieve, mes ilsimės. -Baik čia mane klerkinti . Jūs – katės , nuolat kėsinatės į mano – Dievo vietą, žmogaus gyvenime. Manai, Runce, kad esi centras aplink, kurią sukasi visa orbita ? – Dievui jau pradėjo sekti dieviška kantrybė. – Nuo tos dienos, kai tave sustirusią ir purviną atvedžiau į Petronėlės namus, ji nei karto nėra užbaigusi savo maldų neužmigdama. Ir viskas dėl tavęs, dėl tavo murkimo garsiau už dyzelinį „Golfuk

  Viena diena, kai esi trenktas “Tikriausiai , kai Dievas kūrė pasaulį, šitas stalas jau buvo. Šis senas, tvirtas, liūto kojomis, stalas.“ – taip sau mintijau lengvai įvairuodamas Maserati tetulės į kiemą. Dievinu šį automobilį, tai mano naujoji ir kol kas tikroji meilė . Naujo automobilio salono kvapas mane veikė kaip afrodiziakas , - jaučiausi vienintelis ir nenugalimas, toks nenusakomai patrauklus. Tik kai išlipau iš automobilio jau nesijaučiau toks galingas. Pažvelgiau į dangų. Debesys palengva traukėsi į tamsią mėlynę. Gali būti perkūnija, tačiau tai mažiausias mano rūpestis dabar. Atvažiavau atsiimti savo palikimo – senojo stalo. Po tetulės mirties jis atiteko man. Ta boba buvo tikra ragana , taip ją pamenu iš vaikystės. Apsižvalgau aplink, viskas likę taip pat tvarkinga, žalia, išpuoselėta. Beje, tik sodo vartai perdažyti, o tai jau didelės permainos. Atsidaro namo durys. Išeina tetulės podukra , sveikinasi. Mudu panašaus amžiaus. Dar vaikystėje ji man keldavo gailestį i

Iš psichologo užrašų   Klientas X man jau seniai yra kaip dagys po uodega. Per kiekvieną konsultaciją jis sugeba mane išvesti iš pusiausvyros taip, kad dingsta kelioms dienoms motyvacija ir meilė psichologo darbui. Tik geras šokoladas mane užpildo energija, tad taip ir laikausi, kad nepratrūkčiau. Dar kitaip, klientą X, vadinu „keliautoju laiku“. Jau daug kur, o gal teisingiau reikėtų sakyti „kada“, jis yra buvęs. Buvo susidėjęs su barakuda iš 1768 m., kuri neva, iš jo visas santaupas „iščiulpusi“ ar dar nežinia ką. Tiesiogine ar perkeltine prasme gal jau nėra tiek svarbu. Tad ir šiandien, X įsiprašė konsultacijai. Tebūnie, geriau dabar, kad tik kuo greičiau juo atsikratyčiau. Įtariu, kad vėl bus „grįžęs“ iš kurios nors „laiko kelionės“. Tad sėdžiu kabinete ir laukiu jo apžiūrinėdamas abstrakciją kabančią ant sienos. Jau gal tūkstantąjį kartą bandau suprasti, ką galėtų reikšti žvakė ir obelis tame paveiksle. Nesuprantu ir tiek, o dar kiek kainavo šis autorinis darbas. Negi ti

  MEILĖS SAITAI   Štai – Dievo vaikai: drakonas, karvė ir beždžionė . Ir kas gi apsakys, koks nenutrūkstamas ryšys juos sieja? Nieks neatspės tikrai, nes tai tikra klejonė Taigi klausyk, supraski kiek gali, nes ši istorija keista - aistringas meilės trikampis, drama. Aguonų laukas plieskė purpuru ryškiai, o jojo vidury štai karvė ganėsi tingiai. Graži ji buvo – karvė ši. Didinga, žalmargė grakšti, valdovė šito lauko ji. Patiko žalmargei žolė kvapni, kurią rupšnojo tingiai ji ir mąsliai atrajojo. Tad buvo ji tikrai žavi. Drakonas – vyras rimtas buvo jis. Įmitęs solidžiai, skaičiuot ir programas jis kurt gyvenimo mokėjo. Tad tikras programišius , šelmis tas drakonas. Ir kūrė, rezgė jis naktim vis nepamesdamas minties, kad karvei tvartą pastatys. Galės ji ten kramsnot sau, ryti, atrajoti ir šiaip žaviai mauroti. Ir matė tvarte karviškas akis ilgom blakstienom klapsint mėnesienoj. ...tad dar uoliau drakonas programuoti pradėjo, kaip šiūptelėti kas rytą tvartan